6 Minutės
Taika Waititi nori atskiro, žaismingo Žvaigždžių karų filmo
Taika Waititi — Oskarą pelnęs režisierius už filmą „Jojo Rabbit“ ir netradicinis „Thor: Ragnarok“ autorius — vėl aptarė savo vis dar paslaptingą projektą Žvaigždžių karų visatoje. Pokalbyje su žurnalu Variety Sundanso kino festivalyje Waititi pabrėžė, kad jo filmas turi jaustis nepriklausomas nuo sudėtingos, tarpusavyje susišakojusios pasakojimo struktūros, kuri pastaraisiais metais dominavo franšizės leidiniuose. Nors projektas buvo paskelbtas 2020 m. Disney ir Lucasfilm kompanijų, jis vis dar neįvykdytas ir gaubiamas neapibrėžtumo; vis dėlto Waititi ketinimai tampa aiškesni — režisierius siekia sugrąžinti žaismingumą, nuotykių dvasią ir gryną kino džiaugsmą į Žvaigždžių karų pasaulį.
Waititi tvirtina, kad Žvaigždžių karai visuomet balansavo tarp didelių estetinių statymų, rimtų temų ir būtino linksmumo elemento. Pasak jo, ši lengvesnė, nuotykių kupina dvasia kai kuriose naujesnėse franšizės dalyse buvo prislopinta arba nustumta į antrą planą. Pagal komentarus, kuriuos perdavė buvusi Lucasfilm prezidentė Kathleen Kennedy — kuri sakė, kad Waititi pateikė „kūrybingą, juokingą ir kitokį“ scenarijų — jo pasiūlymas siekia atgaivinti tą klasikinį stebuklo ir pramogos derinį, bet be įsipainiojimo į dabartinę sagos daugiaprasmes naratyvo linijas. Tai reiškia sąmoningą bandymą sutelkti dėmesį į vieną, užbaigtą pasakojimą ir į emocinį pasitenkinimą, o ne į įtampą tarp daugelio tęstinių siužetų.
Kaip tai gali skirtis nuo naujausių Žvaigždžių karų filmų
Vietoje to, kad filmas būtų tiesiogiai įpintas į esamą nuoseklumą arba bandytų paaiškinti siužeto vingius iš kitų TV serialų ar filmų, Waititi projektas, kaip pranešama, suformuotų savitą toną ir erdvę. Reikėtų galvoti ne tiek apie tradicinį tęsinį, kiek apie atskirą nuotykį — strategiją, kuri prisiminė „Rogue One“ sėkmę, kai sukurtas vienas, savarankiškas pasakojimas Žvaigždžių karų visatoje. Waititi komiškieji instinktai ir vizualinis žavesys (matočiai filme „Thor: Ragnarok“ ir per jo balsinius bei režisūrinius pasirodymus) leidžia manyti, kad jo požiūris galėtų būti atgaivinantis ir provokuojančiai netradicinis, lyginant su J.J. Abrams nostalgiškai nutaikytomis sugrįžtomis linijomis arba Rian Johnson tono eksperimentais „The Last Jedi“. Tokia stilistinė laisvė galėtų reikšti ryškesnį režisieriaus parašą — daugiau ekscentriškumo, humoro, vizualinių sprendimų ir scena po scenos sukoncentruoto pasakojimo, kuris negriauna pasaulio istorijos, bet suteikia jam naują atspalvį.
Toks požiūris turi savo rizikų: toninis posūkis gali pradžiuginti žiūrovus, kurie ieško naujumo ir kūrybinio gaivumo, bet tuo pačiu gali sukiršinti ir ištikimiausius gerbėjus, kurie reikalauja griežtos kontinuiteto laikymosi. Waititi, regis, suvokia šį balansą; jo viešas tikslas yra vėl įtraukti pramoginę vertę, neatimant mitinės ir epinės Žvaigždžių karų prasmės. Tai reiškia kruopštų darbo su mitologija ir pasaulio taisyklėmis derinimą su originaliu režisieriaus balsu: išlaikyti veikiančias pasaulio aplinkybes ir kartu leisti istorijai kvėpuoti savarankiškai.
Nuo Sundanso iki tolimos, tolimos galaktikos
Propaguodamas filmą „Fing“, šeimos nuotykį, kuriame jis yra priešas, Waititi pagyrė Darthą Vaderį kaip vieną iš kino istorijos didžiausių antagonistikų — personažą, turintį gilų psichologinį poveikį žiūrovui ir istorijai. Jis taip pat prisipažino laukąs būsimų Marvel filmų, pavyzdžiui „Avengers: Doomsday“, kuriame vėl susijungs Thor ir Chrisas Hemsworthas, režisuojami Russo brolių, ir atkreipė dėmesį, kaip rimtai stebi ir vertina bendrų visatų raidą, net kai pats jose tiesiogiai nedalyvauja. Tokie pasisakymai rodo, kad Waititi ne tik nori kurti atskirą kūrinį, bet ir suvokia platesnį kontekstą — transmedijinį pasakojimą, gerbėjų lūkesčius ir industrijos tendencijas.
Pramonės kontekstas čia yra reikšmingas: franšizės susiduria su žiūrovų nuovargiu, transliacijos platformų reikalavimais ir rinka, kuri vertina greitą prekinio ženklo atpažinamumą. Kūrybininkai, tokie kaip Waititi, raginami suderinti asmeninį balsą su franšizės saugumu — išsaugoti tai, kas veikia, bet tuo pačiu metu pažeisti konvencijas ten, kur to reikia. Atskiras Žvaigždžių karų filmas galėtų tapti modeliu ateities „tentpole“ eksperimentams: aukštos pripažinimo režisieriaus vizija, aiškiai ir ryškiai pažymėta stilistika, kuri negriauna pasaulio mitologijos, bet praplečia jo pramoginę ir emocinę paletę.
Gerbėjai ir kritikai laukia skirtingai. Vieni laiko Waititi idealiu asmeniu, galinčiu įnešti į Žvaigždžių karų pasaulį vilties, pokšto ir širdies, kiti baiminasi, kad jo humoro kupina natūra gali būti nesuderinama su sagos sunkumu ir epikos jausmu. Užkulisiuose Waititi bendradarbiavimo pobūdis — jis dažnai dalyvauja savo projektuose kaip aktorius ir bendrascenaristas — gali padaryti šį filmą intymesnį, nepaisant didžiojo biudžeto ir korporatyvinės apsaugos. Toks kūrybinis modelis leidžia režisieriui išlaikyti asmeniškumą net didelės franšizės rėmuose.
Filmų kritikė Anna Kovacs teigia: "Jei Waititi Žvaigždžių karų filmas gaus žalią šviesą, jis turėtų skambėti kaip režisieriaus meilės laiškas nuotykių kinui." Jos teigimu, Waititi absurdu paremtas humoras kartu su emocine aiškuma gali sugrąžinti pamirštą lengvumą į franšizę — tačiau tai turi būti daroma taip, kad būtų pagerbtos tos intrigos ir pavojai, kurie padaro Žvaigždžių karus epiniais. Ši kritinė nuostata pabrėžia, jog sėkmė priklausys ne tik nuo tono, bet ir nuo gebėjimo suderinti pramogą su mito svarba.
Verslo ir kūrybos sprendimai dėl tolimesnių žingsnių priklauso nuo Disney ir Lucasfilm strateginių planų, biudžetų ir platelių rinkos vertinimų. Vis dėlto Waititi pasiūlymas juokingo, ryškaus ir atskiro Žvaigždžių karų filmo forma išlieka viena įdomiausių galimybių franšizės kine — priminimas, kad net labiausiai įsitvirtinusios visatos gali laimėti, jei suteikiama drąsaus ir vienareikšmiško režisieriaus balso erdvė. Tokia strategija gali paskatinti naujas kūrybines taktikas, kur aukšto lygio režisieriai gauna daugiau laisvės eksperimentuoti, kartu išlaikant pasaulio nuoseklumą bei gerbėjų pasitikėjimą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą