Berniukai: paskutinio sezono nusivylimas ir kritika

Tai jaučiasi tarsi mėgstama daina, blogai atlikta vakaro pabaigoje. Netinkamos natos. Tušti plojimai. Paskutinis serialo „Berniukai“ sezonas atvyksta ne kaip kulminacija, o kaip pavargęs bisas, kurio niekas neprašė.

Dėmesio, spoileris: jei dar nesibaigėte žiūrėti sezono, sustokite čia. Turiu atskleisti visą siužeto vingį, kad paaiškinčiau, kodėl jis žlunga.

Anksčiau sezonai maišydavo groteskišką spektaklį su peiliu aštria satyra, o ši paskutinė dalis maino subtilumą į pamokslavimą. Serialas šuoliuoja tiesiai nuo siužeto prie provokacijos, o šokiruojantys momentai, tokie kaip seksualinės scenos, turėjusios sujaudinti, ar grubūs scenos elementai, skirti supykdyti, labiau atrodo kaip blaškančios priemonės negu drąsūs pasirinkimai. Gali beveik girdėti, kaip kūrėjai per daug stengiasi smogti tuo, ką ankstesniuose sezonuose jau buvo atlikta geriau.

Problemos prasideda nuo veikėjų logikos. Homelander taip dažnai svyruoja tarp neįskaitomos dievybės ir komiško piktadario, kad pradedi įtarti scenaristus pamiršus, kurį veidą jis turėtų dėvėti. Veikėjas, kartą kėlęs baimę tyliu grėsmingumu, dabar kaitaliojasi tarp dieviško išdidumo ir keistai patogios pažeidžiamybės. Tuo tarpu Starlight pasirodo tarsi kita asmenybė — jos moralizavimas padidintas iki maksimumo, dėl ko gaunasi ne sudėtingumas, o karikatūra. O Butcher? Jis kartoja save. Sielvarta, įniršis — jau matyta. Anksčiau įtraukiantis antiherojus slysta į gestų modelį, kuris nebenustebina.

Kai idėja užgožia istoriją ir šūkiai pakeičia jausmą, jokia šokiruojanti scena negali atgaivinti mirusio emocinio stuburo.

Už šių klaidų slypi didesnė trintis: sezono filosofinis posūkis. Serialas visada buvo provokuojantis galios veidrodis, bet dabar jo atspindžiai tapo bukais instrumentais. Homelander vaizduojamas kaip autoritarinio konservatizmo įsikūnijimas; Starlight — kaip šiuolaikinio progresyvaus idealo trumpinys. Gerai. Tačiau kai alegorija virsta pamokomu teatru, siužeto emocinė logika lūžta. Ar mes žiūrime charakterių dramą, ar politinį brošiūros pastatymą televizijai?

Politinė interpretacija yra garsiai ir bukai reiškiama: serialas puola tam tikrą dešiniąją viziją, tuo pačiu pateikdamas labai specifinį kairiųjų portretą. Žinutės tokios atkaklios, kad dažnai užgožia scenas, kurios turėtų laisvai kvėpuoti. Vietoje to, kad leistų moraliniams konfliktams kilti iš veikėjų pasirinkimų, serialas dažnai renkasi buką dialogą ir spektaklį, skirtą pelnyti taškus. Dėl to tam tikros scenos atrodo pastatytos antraštėms, o ne užsitarnautos pasakojime.

Technine prasme matosi blyksniai to, ką serialas sugeba. Yra kovos scenos, kurios vis dar žavi. Produkcijos dizainas išlaiko kandumą. Bet viena technika negali pakeisti naratyvinio vientisumo. Mirtis, kurios turėtų smogti, pavyzdžiui Hughie, Butcher, Frenchie ir kitų, praeina be didesnio svorio. Tikroje sėkmingoje dramoje netektis išpjausto pasaulį, o nebuvimas lieka. Prisimenate kitus serialus, kur vienas mirties atvejis pakeitė visą tolesnį pasakojimą? Čia veikėjai išeina lyg įdėti žymekliais, vėliau pamiršti.

Sezonas taip pat kenčia nuo toninio svyravimo. Jis nori šokiruoti, provokuoti, įžeisti ir paskui būti prasmingas. Šie tikslai gali sutapti, bet tik jei scenarijus pasitiki savo auditorija ir savo veikėjais. Vietoje to šis finalas dažnai renkasi provokaciją prieš nuoseklumą. Rezultatas — serialas, kuriam atrodo, jog jis bando laimėti ginčą, o ne papasakoti istoriją.

Ar tai reiškia, kad viskas seriale sugadinta? Ne. Yra momentų tikros meistrystės ir kelios vaidybos, kurios vis dar prasiskverbia pro šurmulą. Bet geros scenos dabar yra salos šūkių jūroje. Kuo labiau sezonas užsispyręs pateikti plačią ideologinę ataką, tuo mažiau jis jaučiasi kaip žmogiška istorija.

Įvertinu sezoną 4 iš 10. Jis turėjo potencialą užbaigti su moraline sudėtingumu ir tragiška rezonanse. Vietoje to jis baigiasi kaip savo prieštaravimų keistenybė: garsus, nekantrus ir emociškai neišmaitintas.

Kam priklauso paskutinis sezonas: veikėjams, kuriuos sekėme, ar politinėms srovėms, kurios juos prarijo?