Kai užgęsta šviesos Supergirl seanse, išeinate su viena aiškia vizija: ryškus, netvarkingas bandymas perkurti klasiką. Tai drąsu. Tai netobula. Ir garsiai praneša, kad DCU po Jameso Gunno nori išbandyti naujus tonus, nors nusileidimas gali būti klibus.
Skaičiai popieriuje žiaurūs. Esant praneštam 170 mln. dolerių gamybos biudžetui ir maždaug 126 mln. dolerių pasauliniams bilietų pardavimams, Supergirl patenka tarp netikėčiausių komercinių metų fiasko. Kritikai ir žiūrovai aiškinsis šiuos skaičius, bet tikroji filmo istorija glūdi vaidybos sprendimuose, toniniuose eksperimentuose ir scenarijuje, kuris nevisiškai pakelia savo ambicijų naštą.
Supergirl kilmė komiksuose sena. Superman pirmą kartą pakilo Action Comics puslapiuose 1938 metais. Dar po dvidešimtmečio, 1959 m., Kara Zor-El pasirodė Action Comics #252 kaip Supergirl — Steel žmogaus pusseserė, derinusi intelektą, charizmą ir kryptoniečių galią. Televizijoje ji buvo visur: animaciniai serialai, CW Supergirl serijas 2015–2021 metais, šeši sezonai, kurie ją įtvirtino kaip žiūrovų mėgstamą heroję. Didžiajame ekrane, vis dėlto, palikimas kuklus. 1984 metų Supergirl filmas išlieka perspėjančia pastaba — kartais pankiškas, kartais painus — ir nuo tada personažas kine dažniausiai buvo nepastebėtas.
Millie Alcock kuriama Supergirl yra trečia didesnė kino inkarnacija ir pirmoji, bandanti modernų, žemėje įsitvirtinusį atspalvį. Ši Kara yra 23 metų. Ji netvarkinga. Ji geria. Ji miega ant sofų. Ji nepagarbi ir magnetiška. Alcock, daugeliui pažįstama iš House of the Dragon, atlieka vaidmenį, kuris jaučiasi patyręs. Ji randa niuansų ten, kur scenarijus dažnai jų neturi.
Alcock yra įtikinamiausias filmo elementas. Ji priima sprendimus, kurie išryškina personažo prieštaravimus: vaikišką tvirtumą ir gilią vienatvę. Atidarymo seka — nervinga, kinetinė montažo eilė prie Sleigh Bells kūrinio „This Summer“ — pristato protagonę, kuri labiau antiherojė nei sutvarkyta gelbėtoja. Tai gaivus posūkis nuo suvaržyto, pareigingo supermoters stereotipo. Filmo komedinės akimirkos veikia todėl, kad jos natūraliai išauga iš Alcock pasirinkimų, o ne iš priverstinių pokštų.
Režisierius Craig Gillespie turi naudingos patirties dirbant su sudėtingomis moteriškomis herojėmis; jo filmografija (I, Tonya; Cruella) rodo, kad jis moka susieti ekscentriškumą su empatija. Jis ištraukia charizmatišką, žiūrimą Supergirl. Vis dėlto tas pats tvirtas režisūrinis stilius negebėjo išgelbėti kitų elementų. Scenarijus, kuriam priskirta Anna Nogueira, rodo neišmanymo ženklus. Personažų motyvai kliba. Motyvacijų spragų matosi. Kuomet franšizė dar tik formuojasi, svarbaus personažo studiją patikėti daugiausia nebandytam scenaristui atrodė rizikinga ir visiškai neatsipirko.
Paimkite Ruthie, kerštu vedamą partnerę, kuri prisijungia prie Karos orbitos. Jos tragedija — kraujo praliejimas, skirtas pateisinti atkeršijimo kelią — pastatyta taip, kad atrodo pažįstama ir plona. Trūksta emocinės konstrukcijos. Matome žiaurumą; jo nejaučiame kauluose. Dėl to filmas sunkiai sukuria tikrovišką emocinį ryšį tarp šių dviejų moterų, o tai, savo ruožtu, silpnina filmo pasirinktą temą: gedėjimą ir tai, kaip žmonės su juo susidoroja.
O tada yra piktadarys Kremas, kurio motyvai turėtų suteikti moralinį trintį ir idėjinių svorių. Vietoje to jo siužetas skamba kaip karikatūriškas atgalinis žvilgsnis: vienišas ir nepakankamai paaiškintas. Šiuolaikiniai blokbasteriai krypsta link sudėtingų antagonisčių — kartais net užuojautos vertų — tačiau Supergirl čia susigrąžina platesnes potėpes ir palieka konfliktą plokštesnį nei jis turėtų būti.
Jason Momoa Lobo pasirodo su fanfaromis, bet dingsta kaip keistai tuščias kamėja. Charakteris energingas, aišku, bet nuplėštas nuo niuansų. Atrodo, tarsi komiksų išpjova būtų animuota ir pastatyta ekrane. Toks sprendimas gali būti strategiškas — sėti didesnį DCU planą — bet akimirkoje jis susilpnina filmą.
Vizualiai filmas yra kompetentiskas. Efektai retai blaško. Skrydžio sekos — ypač tos, kurios primena Jameso Gunno Superman filmo taktilinį pojūtį — netikėtai žemiškos ir įtikinamos. Produkcijos dizainas žaidžia saugiai; čia mažai drąsių, įsimintinų vizualinių potėpių. Filmo komedija, vis dėlto, yra tikras pasisekimas. Daug juokų kyla iš situacijų kūrimo, o ne iš pigios anekdotikos, ir tam tikros scenos, pavyzdžiui baro susidūrimas, kur Supergirl stato ant rankų lenkimo, turi tikro žavesio.
Kur filmas labiausiai klysta, tai tragedijos bandyme. Atminties epizodai, turėję praplėsti Karos praeitį ir Kryptono sunaikinimą, yra plokšti. Lūkesčių emocinis rezonansas herojės kilmei niekada pilnai neateina, nes žmonės toje praeityje nėra atvaizduoti žmogiškai. Kai atsiminimai yra formalūs, gedėjimo tema — filmo teigiama šerdis — sunkiai įsitvirtina.
DCU ryšiai ir kas toliau
Supergirl nėra vienišas filmas. Jis yra Jameso Gunno platesnio DCU plano dalis. Davido Corensweto Supermanas pasirodo keliuose kamėjose, kurios veikia pakankamai gerai, kad pažadėtų būsimas susivienijimo scenas. Kitų metų Žmogus iš rytojaus, režisuojamas Gunno, jau nurodytas pristatyti tiek Corenswet, tiek Alcock. Galima teigti, kad šio filmo svarbiausia misija yra pasaulio kūrimas: pristatyti savitą, moterišką kryptoniečių heroję, kurios chemiją su Supermanu bus galima tirti ateities epizoduose. Šioje srityje Supergirl iš esmės pasiseka.
Taigi kaip vertinti? Filmas priima drąsius kūrybinius sprendimus. Jis sukuria moterišką superheroję, kuri yra netvarkinga, modernaus braižo ir magnetiška. Tai tonažas, eksperimentas: pusiau aštri komedija, pusiau neįvykdyta tragedija. Jis klumpa ten, kur svarbūs personažai ir piktadariai. Žiūrovas, ieškantis naujo tipo heroinės, ras kibirkščių, verta jų sekti. Tie, kurie tikisi visiškai formuoto, emociškai sandaraus blokbusterio, gali likti nusivylę.
Paskutinė pastaba: filmas užima vietą kylančiame DCU — netobulas, provokuojantis ir aiškiai norintis tęsti pokalbį.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.