Į Kevino Harto filmą einate tikėdamiesi bent kelių nuoširdžių juokų. 72 Hours pateikia situacijos pradžią, o vėliau didžiąją laiko dalį leidžia ieškodamas kulminacijos, kurios taip ir neranda.
Tim Story, kadaise įnešęs dinamikos į šitokius blokuonerius kaip Fantastiškasis ketvertas, su šiuo filmu elgiasi kaip su skeču, kuris niekada neišmoko augti. Premisa klastingai paprasta: vyras užsidaro Miamio viloje 72 valandoms, kad reklamuotų produktą. Skamba kaip suspausta, aukšto koncepto komedija. Vietoje to Story sluoksniuoja turistinius peizažus ir atviras seksualines juokeles, lyg reginys galėtų užmaskuoti ploną scenarijų. Scenų statyba laisva. Filmas retai pasiekia aiškų ritmą. Scenos sklando; personažai plūduriuoja. Tai, kas turėjo atrodyti kaip sąmoningas chaosas, skamba kaip neapsisprendimas.
Scenarijus, priskiriamas trims autoriams, tarp kurių yra Johnas Hurwitzas, nuolat laiko pažadėtas kulminacijas per atstumą. Hurwitzas išgarsėjo plačiomis, triukšmingomis komedijomis, bet čia tonas išstumtas į mažiau ryškų, beveik atsiprašantį balsą. Personažai juda nuo momento prie momento be nuoseklios geležinės linijos. Vieną akimirką jie primena karikatūras, kitą — turėtų nešti tikras pasekmes. Tai verčia žiūrovą spėlioti ne apie siužeto vingius, o apie motyvus. Komedija, kuri nesugeba aiškiai apibrėžti savo pagrindinių veikėjų, sunkiai prašo mūsų jiems pritarti.
Kevinas Hartas, kaip pagrindinė figūra, daro, ką gali. Jo instinktai dėl ritmo ir tempo vis dar matomi. Tačiau jo greita replika ir pasikartojantys fiziniai ypatumai dažniau jaučiasi kaip perdirbti įrankiai, o ne šviežios improvizacijos. Kai Hartas pataiko eilute, ji vis dar gali stipriai veikti. Pernelyg dažnai pateikimas lenkia medžiagą ir atveria plonumą po apačia. Filmas remiasi Harto charizma, bet nesukuria pasaulio, kuris ją palaikytų.
Michael Mando čia tampa keista auka. Paprastai magnetiškas aktorius čia mažai išvystytas ir vos pastebimas; jis labiau primena grėsmingą epizodą nei tikrą antagonizmą. Turėdamas vos kiek daugiau nei dešimt prasmingų ekrano minučių, jo personažas niekada netampa priešnuodžiu, kurio siužetas reikalautų. Antriniai aktoriai skirtingi: Masonas Goodingas ir Marcelo Hernandezas įsuka trumpų spalvų akimirkų, tuo tarpu Cam Patterson ir Ben Marshall nelabai pakelia plokščias scenas. Andy Garcia pasirodo kaip sėkminga epizodinė figūra; jo santūrus tonas ir tylūs gestai įneša kontroliuojamo rimtumo, kurio daugeliui kitų trūksta.
Kur 72 Hours rodo meistriškumą, tai už kameros. Larry Blanford operatoriaus darbas suteikia Miamio vaizdams tikrų kinematografinių akimirkų. Platesni, užtikrinti kadrai ir keli įspūdingi itin ilgi planai leidžia miestui atsikvėpti; būtent tomis akimirkomis filmas atrodo galėjęs būti visai kitoks. Montuotojas Peteris Elliotas palaiko tempą švariais perėjimais. Jo sprendimai veiksmo epizodų ir ramesnių mainų metu dažnai yra vienintelė priežastis, dėl kurios scenos nesibaigia sumaištimi, ne todėl, kad medžiaga to reikalautų, o todėl, kad montažas pakankamai tikslus, kad nubrėžtų nuotaiką, prie kurios scenarijus neapsisprendžia prisijungti.
Christopherio Lennertzo muzika yra kompetentinga, bet neužkliūva atmintyje. Ji palaiko filmą, bet jo nenuperka. Kartais muzika remiasi saugia veiksmo ir gangsterių motyvų palete, dėl ko scenos skamba kaip kitų filmų peržiūros, o ne kaip projektas su savitu balsu.
Tad kur dingo perspektyvi idėja? Ji paskendo klišių ir patogumų rinkiniuose. Filmas flirtuoja su aštresne satyra, bet renkasi plačią, paauglišką komiką. Gylis nutylimas. Personažai, kurie galėjo suteikti tekstūrą, sumažinti iki vieno tono reakcijų. Bandymas sukurti jaunos, modernios komedijos įspūdį baigiasi kaip Z kartos ženklų ir paparacams paruoštų lokacijų kontrolinis sąrašas, o ne pasakojimas su tikromis statybomis.
72 Hours nėra be akimirkų — mažų kibirkščių, kurios atskleidžia, kad kūrėjai galėjo žinoti, ką daryti, turėdami laiko arba kitą scenarijų. Tačiau kibirkštys nėra strategija. Bendras įspūdis — vidutiniška komedija, kuri remiasi žvaigždės spindesiu ir gamybos blizgesiu, kad užmaskuotų pasakojimo spragas. Žiūrovams, tikėjusiems, kad Harto dalyvavimas reiškia grįžimą prie drąsesnių studijinių komedijų, šis filmas atrodys kaip prarasta galimybė.
Galutinis balas iš šios redakcijos: 4,5 iš 10.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.