Praėjus ketveriems metams po minimalistiškos, kraują stingdančios sėkmės Fall (2022), franšizė vėl kopia aukštyn su Fall 2: Deadpoint, tęsinys, kuris moka tiek gąsdinti, tiek stabdyti žiūrovą. Naujas filmas išlaiko tą patį aukštų statymų pagrindą, žmonės prieš gravitaciją, tačiau pakeičia režisierius ir dienos šviesą tamsesne, naktine nuotaika, kuri tiek padeda, tiek pakenkia rezultatui.

Šį kartą režisūrą perėmė broliai Spierigai, Peteris ir Michaelas. Jų filmografijoje vyrauja genrų projektai ir vidutinio biudžeto siaubukai: Predestination, Jigsaw, Winchester. Toks palikimas paaiškina sprendimą skirti jiems kuklų 3 milijonų dolerių biudžetą ir aiškią užduotį: iš vienos priešiškos vietos išgauti baimę. Jie sukuria atmosferą. Tačiau ne visada pateikia tą nuoseklumą, kuris padarė originalą netikėtai veiksmingu.

Deadpoint prasideda aštriu, lietingu prologu: du alpinistai ant teoriškai pavojingos keteros, drebėjimas, kritimas. Tai trumpas ketinimo pareiškimas, pavojus tyko visur, o pagrindinė lokacija, Khao Kuan kalnas Tailande, yra tikrasis filmo antagonistas. Tada susitinkame su pagrindine pora: Jax Hunter (Harriet Slater), vėliau mirusios Shiloh Hunter sesuo, ir Lucy, kuri verčiau vadintųsi Billy (Arsher Ali? iš tiesų šiame aktorių sąraše Arsema Thomas) — atsidavusi fanė, teigianti buvusi artima su Shiloh. Jų gedulas atspindi originalo temas: netektis, atsiskaitymas ir noras vėl jaustis gyvam rizikuojant. Skirtingai nei Becky ir Shiloh filme Fall, šie du yra mėgėjai. Jiems reikia gido ir jie randa Johną (Tom Brittney), šiurkštų, patyrusį britą turintį savo paslapčių.

Filmas stipriai pasineria į naktinę fotografiją, žemą apšvietimą ir įtemptą Despic komandos garso takelį, kad sukurtų sunkų, klaustrofobišką toną. Tai stilistinė pasirinktis, kuri skiria Deadpoint nuo Fall, kur matėme saulės išbalintus kadrus ant 610 metrų tilto. Rezultatas: ilgos efektyvios baimės atkarpos ir vizualinės tekstūros, kurios jaučiasi šviežesnės nei paprastas pakartojimas.

Vis dėlto didžiausi filmo laimėjimai ir klaidos kyla iš scenarijaus. Scottas Mannas ir Jonathan Frankas grįžo kaip scenaristai, bet pasikeitimai už kameros pakoregavo ritmo pojūtį. Kai kur scenarijus kartoja epizodus iš pirmojo filmo beveik žodžiu žodin: gedantis herojus ar herojė, lemtingos scenos su virvėmis ir lentomis, tropos apie įstrigimą ankštose erdvėse. Kartojimas priimtinas, jei pakeiti atlikimą. Deadpoint kartais atnaujina; kartais tiesiog kopijuoja, ir žiūrovai tai pastebės.

Tęsinys siūlo pulsuojančias aukštumas, tačiau dažnai žlunga dėl lėkšto siužeto ir nereikalingų posūkių.

Personažų chemija yra mišri. Harriet Slater atlieka įtikinamą Jax vaidmenį; ji taupiai perteikia baimę ir užsispyrimą. Tačiau emocinis ryšys tarp Jax ir Lucy niekada visiškai neuždega. Ten, kur Fall rėmėsi dviejų patyrusių laipiotojų intymumu ir tikėtinu jų įgūdžių rinkiniu, Deadpoint prašo, kad mes palaikytume nepatyrusius turistus, kurie patogiai aktyvuoja emocinius momentus, bet neturi užtarnauto tarpusavio ryšio, kad jų pavojus būtų skaudesnis.

Siuzetiniai posūkiai paskirstyti visame filme — kai kurie prigauna, kai kurie nepavyksta. Antrame veiksme atskleidimas apie Lucy/Billy ligą yra stipriausias: jis žmogiškina jos neapgalvotą elgesį ir prasmingai perinterpretuoja jos motyvus. Tas posūkis pakelia emocinę svarbą ir suteikia istorijai moralinį centrą. Kiti posūkiai, ypač fentanilio siužetas ir Johno atskleidimas, jaučiasi sukonstruoti. Jie sukuria šoko momentus, bet varžo tikėjimą. Kodėl personažas gabentų kontroliuojamas medžiagas į pavojingą kalną, tik tam, kad jas numestų apgailestavimo priepuolyje? Tokie pasirinkimai išvelka žiūrovus iš tiesioginės erdvės baimės ir patraukia į miglotą personažų logiką, kurios scenarijus visiškai nepagrindžia.

Vykdymo prasme Deadpoint labiausiai pavyksta, kai pasitiki premise. Kalnas, siauros lentos, drebėjančios virvės: šie fiziniai dėsniai kuria tikrą įtampą. Viena scena — Jax lėtu kadru šuoliu per nestabilius strypus, kad atsigautų įstrigusį kuprinę — yra efektyvus kino amatas: protingas blokavimas, veržiantis garso takelis ir centrinis vaidmuo, kuris jungia siaubą su ryžtu. Vien ta scena verta bilieto tiems, kurie vertina rankų darbo įtemptą estetiką.

Priešingai, filmas menkina įtampą paversdamas potencialiai mirtinas situacijas saugiomis pokalbių erdvėmis. Momentai, kurie turėtų laikyti publiką be oro, vietoj to tampa aiškinimosi ar atsitiktinio pašnekesio proga. Žanre, kuriame valdo išlikimo laikrodžio tiksi, leisti personažams ilgus, ramius pokalbius pavojaus epicentre išsklaido įtampą kaip vėjas žvakę.

Vizualiai Deadpoint yra kompetentingas. Broliai Spierigai ir jų operatorius sukuria įspūdingus kadrus silpnoje šviesoje, o Tailando lokacija panaudota puikiai. Garso dizainas ir muzika sustiprina filmo vidinę klaustrofobiją. Tačiau kompozicija ir nuotaika nevisiškai kompensuoja tempimo ir logikos spragas. Ten, kur originalas rėmėsi kuklumu: du personažai, viena vieta ir negailestingi statymai, tęsinys prideda naujų elementų ir siužeto vingrybių, kurios išsklaido dėmesį.

Vis dėlto tiems žiūrovams, kurie atėjo dėl fizinio siaubo, Deadpoint patieka tai, ko tikimasi. Filmas yra nevienodas, taip, bet retai nuobodus. Jis plečia franšizės pasaulį ryšiu su Fall įvykiais ir pasėja sėklas kito leidimo, galimo susidūrimo tarp Jax ir Becky siluetas kyšo tamsiai horizonte.

Jei norite vertinti šį filmą vien kaip atrakciją, priimkite jo trūkumus ir prisisegę laikykitės. Jei jums reikia tęsinio, kuris statytų ant pirmtako minimalistinės įtampos su sumanesniu personažų darbu ir griežtesniu siužetu, Deadpoint atrodys praleista galimybė. Bet kuriuo atveju, čia pakanka neapdoroto, vertikaliojo siaubo, kad širdies ritmas liktų tikras.