Ridley Scott, būdamas 88 metų, vis dar nori būti nustebintas. Šis potraukis, šis alkis, yra filmo Šunų žvaigždės širdyje, liesos, ore kylanti distopija, kuri maino spektaklį į saulėtą vienatvę ir kartais ramią švelnumą.
Scott atidaro filmą kuklia, bet reikšminga ekonomika: plati padangė, vienintelis geltonas sraigtasparnis, vienišas vyras ir jo šuo. Per tris ar keturis vaizdus geografinė erdvė nubrėžiama ir tonas nustatomas. Kamera kybo ore tarsi pats orlaivis, pakilusi, apžvelgianti, šiek tiek melancholiška. Harry Gregson-Williams garso takelis atslūgsta tarsi vėjas po rotoriais, ir filmą pajunti tiek per garsą, tiek per vaizdą.
Jake Elordi vaidina Higą, buvusį mechaniką, tapusį nenoriniu klajūnu po gripu panašios pandemijos, ištuštinusios miestus ir gyvenimus. Higo pasaulis pastatytas trūkumu: apvogtos parduotuvės, tylios gatvės, trūksta šovinių ir vaistų. Išgyvenimas nėra vien apie tai, ar moki šaudyti ar ieškoti maisto; tai apie tai, ar dar sugebi kažko norėti be kito valgio. Higas nori daugiau. Jis tiki vieta, vadinama Grand Junction, atsinaujinimo gandu, kuris neleidžia vilties sukietėti į neviltį.
Šalia Higo ekrane stovi Bangley, šiurkštus priešpriešos balsas, kurį atlieka Josh Brolin. Bangley – tai įtarumas ir greiti veiksmai, vyras, suformuotas netekties aritmetikos: pirmiausia nužudyk, klausimų neklausk. Brolinas įsikūnija į vaidmenį savo įprasta grube jėga: tvirtumu, keiksmažodžiais ir tam tikra pavargusia teatrališkumo nata, kuri primena, kodėl jis dažnai pasirenkamas tokiems vaidmenims. Šis kontrastas, Higo trapus optimizmas prieš Bangley kietą realizmą, sukuria filmo moralinę įtampą.
Margaret Qualley ir Guy Pearce pasirodo filmo viduryje kaip Sima ir Pops, tėvo ir dukros pora, įsikūrusi dirbančioje fermoje. Jų atėjimas nubrėžia pasakojimo kitą būseną: namų ramybę, geismą ir rizikingą pradėti iš naujo. Qualley buvimas įneša jausmingą, trapų šilumos sluoksnį, kurį scenarijus dažnai traktuoja klumpančiai; Scott ją kadr avimo požiūriu pateikia taip, kad kamera fiksuoja, kaip Higas ją pastebi, o kartais tokie žiūrėjimo taško sprendimai skaitomi labiau kaip geidulingi nei lyriniai. Pearce suteikia Pops švelniai apsaugančią gerumą, nors abu vaidmenys dažniau jaučiasi nubrėžti nei išsamiai išryškinti, užuominos apie gylį lieka neišgręžtos.
Šunų žvaigždės yra pritaikytas pagal Peter Heller romaną, ir filmas perneša knygos keliautojišką dvasią: ilgos kelionės, prisiminimų intarpai ir mažos malonės. Scotto režisūra ypač pasižymi vaizdine ir atmosferine santrumpa – kaip skrydžio seka gali tapti veikėjo vidiniu oru; kaip ilgas tuščio prekybos centro kadras pasako daugiau apie civilizacijos žlugimą nei daugybė paaiškinamųjų sakinių. Tie ankstyvieji skrydžio epizodai yra filmo geriausios ekspozicijos. Jie taktilūs, beveik ekstatiški.
Ten, kur filmas paslysta, yra scenarijaus nenoras gilintis. Santykiai, kurie turėtų veikti kaip atraminiai taškai – Higo gedėjimas dėl mirusios žmonos Melisos, ryšys su jo šunimi Jasperiu, lėtas Higo ir Simos ryšio žydėjimas – per dažnai lieka pareikšti, o ne iškovoti. Atsiminimai, turėję paaiškinti sudaužytą širdį, skamba blankiai. Mirties akcentai, kurie turėtų smogti į skrandį, lieka kaip pastabos. Jake Elordi turi reikalingą fiziškumą ir kinematografinį buvimą tokio tipo patyrusiam herojui, tačiau jo pasirodymas retai atrakina vidinę kančią, kurią žada scenarijus. Kartais jo veidas tarsi sala; kitais momentais jis rodo, kad vaidmeniui reikėjo išsamesnio žemėlapio.
Didžiausia filmo spraga yra scenarijus, kuris išaukština skausmą ir ilgesį, bet retai kuria scenas, leidžiančias žiūrovams jas pajusti.
Tai nereiškia, kad filme trūksta privalumų. Scotto patyrusi akis stato veiksmą su tokiu ekonominiu sprendimu, kuris stebina: įtempta, beveik baletinė gynyba, kai plėšikai užplūsta Bangley fermą, naktinio matymo žiūrėjimo taško kadrai, kurie atrodo švieži ir akivaizdūs, bei keli įtempti susirėmimai, atlikti su aiškumu, kurį suteikia režisierius, choreografavęs konfliktus dešimtmečius. Šios sekos yra taupios ir veiksmingos, primindamos, kad Scottas išlieka kinematografinio judesio meistru.
Scenos dizainas ir kinematografija nuspalvina filmą prigesintais aukso tonais ir šaltomis mėlynomis, kurios parduoda filmo vienišą atmosferą. Pasaulis jaučiasi gyvenamas be pompastikos. Maži rekvizitai, alyvos dėmėtas veržliaraktis, pusiau sudegusi nuotrauka, sutaisyta radija, suteikia tekstūrą, kurios scenarijui kartais trūksta ekspozicijoje. Gregson-Williams garso takelis dažniausiai yra nepastebimas, kol neišsiskiria; kai pasirodo melodija, ji pakelia filmą, ypač ore vykstančiose epizodose, kurios siūlo tiek laisvę, tiek tremtį.
Vis dėlto filmo emocinė linija linksta į tvarkingą išsprendimą, kuris gali nuvilti tuos, kurie tikėjosi, jog Scottas sukomplikuos viltį, o ne ją konsoliduos. Grand Junction pažadas, trapus bendruomenės eksperimentas, idėja, kad išgyvenusieji galėtų rinktis bendrystę vietoje vienatvės, yra temos, kurias verta tyrinėti su šiurkštumu ir dviprasmiškumu. Vietoj to finale personažai sukomponuoti į optimistinį paveikslą. Tai žmogiška, be abejo. Pakylėja, taip. Tačiau ir gana tradiciška, atsižvelgiant į moralinį rūką, kurį naratyvas nagrinėja visą filmą.
Žiūrėti Scottą šioje karjeros stadijoje yra keistai ramu. Jis vis dar ieško mažų žmogiškų natų griuvėsiuose: draugystės užsispyrimo, ritualo absurdiškumo, to, kaip žmonės mainosi orumu už saugumą. Šunų žvaigždės kartais atrodo kaip filmas, pasirinkęs pastovumą vietoj išradimo: yra scenų, kurios pakyla; yra scenų, kurios užstringa. Kai kyla, jos primena, kad Scotto kamera vis dar mėgsta žiūrėti. Kai užstringa, prisimeni, kad net didiesiems režisieriams reikia scenarijaus, atitinkančio jų ambicijas.
Ar Šunų žvaigždės yra tobula adaptacija? Ne. Ar tai vertingas priedas prie Scotto vėlyvųjų darbų? Absoliučiai taip. Tai filmas, užduodantis paprastą ir skubų klausimą: po to, kai viskas sunyksta, ko mes laikysimės? Scottui atsakymas nuolat grįžta prie vieno dalyko, žmonių kartu. Net niūriausiame kadre gyvenimas reikalauja tęstis.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.