8 Minutės
Ar žlugo aukštai sklandęs sapnas?
Sklando gandai, kad Tom Cruise kosminis filmas – aukšto lygio bendras projektas su režisieriumi Dougu Limanu, SpaceX ir NASA – šią savaitę buvo atšauktas arba bent jau sustabdytas. Projektas, apie kurį pirmą kartą buvo užuomina maždaug prieš penkerius metus, žadėjo 200 mln. JAV dolerių biudžetą ir dalį scenų nufilmuoti orbitinėje erdvėje. Idėja skambėjo kaip viena drąsiausių Holivudo triukų: A sąrašo žvaigždė filmavimuose atliktų scenas tikroje mikrogravitacijoje. Tačiau, remiantis paskutinėmis žiniasklaidos ataskaitomis ir industrijos šaltiniais, politiniai keblumai, logistinės problemos ir tvarkaraščių nesutapimai galėjo praktiškai užblokuoti idėją dar prieš kameroms pakylant nuo žemės.
Ką, kaip pranešama, nutiko ne taip
Filmo leidiniams cituojami šaltiniai teigia, jog gamyba reikalavo federalinio koordinavimo su NASA ir specialių leidimų, kurie iš esmės įtraukia JAV vyriausybės institucijas. Politiniai aspektai, anot pranešimų, komplikuodavo derybas: leidimų išdavimas galėjo reikalauti kanalizavimo per administracijas, su kuriomis Tom Cruise arba projekto kuriantieji vengė tiesioginių kontaktų. Praktiniu požiūriu tapo įtempti reikalavimai draudimui, misijos sąnaudoms ir medicininėms patikroms. Vienas pranešimas net teigė, kad Doug Liman neva nepraėjo medicininių testų, kurie yra būtini kelionei į orbitą. Pridėkite prie to neišvengiamą Cruise’o ir Limano intensyvių grafikus derinimą ir gausite daug persidengiančių kliūčių, kurios galėjo tapti neįveikiama prabanga bet kokiai gamybai.
Tuo pat metu verta pabrėžti, kad pati idėja nebuvo visiškai be precedento: kinui visada trūko autentiškumo siekio, todėl režisieriai ir efektų komandos ieškojo realių priemonių perteikti kosmoso pojūtį. Filmai kaip Gravity ir The Martian pasikliovė pažangiais praktiniais efektais ir kompiuterine grafika, o First Man naudojo fizines dekoracijas ir miniatiūras, kad atkurti skrydžių įspūdį. Tačiau filmavimas orbitoje įveda naują sudėtingumo sluoksnį – orbitalinė logistika, astronautų treniruotės, raketų paleidimo langai, misijų rizika ir katastrofiniai draudimo įsipareigojimai – kurių komercinės kino gamybos įmonės dar nėra patyrusios dideliu mastu. Tokio lygio operacijos reikalauja ne tik kūrybinio sprendimo, bet ir militarizuotos bei techninės infrastruktūros sinergijos, kurios įgyvendinimas sukelia papildomų reguliacinių ir praktinių barjerų.
.avif)
Kaip tai lyginama su kitais bandymais
Dougo Limano filmografija (The Bourne Identity, Edge of Tomorrow) rodo režisierių, patogiai dirbantį su aukšto koncepcinio lygio veiksmo kinematografija, kuri dažnai grindžiama intensyviu praktiniu filmavimo metodu. Tom Cruise reputacija – žinomas dėl išskirtinių, realių triukų (Mission: Impossible serijos stambūs kaskadiniai epizodai, HALO šuolis filme Fallout) – dar labiau sustiprino idėją, kad jis galėtų būti tinkamas kandidatas tokiai precedento neturinčiai užduočiai. Vis dėlto, palyginti su studijų remiamais kosminiais epais, kurie saugumo ir sąnaudų sumetimais lieka ant žemės, šis siūlymas būtų buvęs naujos rūšies kino gamyba – labiau primenanti kosmoso agentūrų veiklą nei tradicinį filmavimą studijoje ar garso kameroje.
Praktinis skirtumas yra ne tik techninis: tradiciniai filmai, net ir su dideliu biudžetu, gali planuoti filmavimą pagal režisieriaus valią, keisti scenas ir naudoti VFX korekcijas po filmavimo. Filmavimas orbitoje reiškia, kad kiekvienas kadras turi būti vykdomas griežtu misijos tvarkaraščiu, priklauso nuo paleidimo langų, orbitos dinamikos bei saugos protokolų, todėl kūrybinė laisvė yra smarkiai apribota. Tokia kontrolės dinamika pakeičia visą gamybos procesą: nuo scenarijaus rašymo ir režisūros priemonių iki aktorių paruošimo ir techninės komandos dislokacijos.
Pramonės kontekstas ir gerbėjų reakcija
Kino bendruomenės reakcija į galimą projekto atšaukimą buvo mišri: dalis industrijos ir gerbėjų su entuziazmu reagavo į tikros mikrogravitacijos filmavimo galimybę, kiti reiškė abejones dėl tokio projekto techniškumo ir saugumo. Žiūrovai vertino drąsią koncepciją, bet daugelis pabrėžė, kad draudimas, sauga ir žmogiškųjų gyvybių apsauga turi būti prioritetas. Šaltiniai iš industrijos nurodo, kad studijos vis labiau domisi spektakliu kaip priemone pritraukti žiūrovą į kino teatrus, tačiau praktiniai apribojimai – ypač kai kalbama apie žmonių gyvybes ir milijonines raketas – nustato griežtas ribas.
„Vien tik ambicija negali pakeisti infrastruktūros,“ – sako kino istorikė Elena Marquez. „Atšaukto kosminio filmavimo istorija yra tiek apie institucinius ribojimus, kiek apie žvaigždžių galias. Ji atskleidžia, kaip filmavimas dabar kertasi su geopolitika ir kosmoso politikos reguliavimu.“ Toks ekspertų komentaras pabrėžia, jog kino projektai, kurie panorėjo veikti tarp pramogų industrijos ir kosmoso sektoriaus, turi orientuotis į ilgalaikį reguliarų dialogą su valstybės institucijomis, privataus sektoriaus partneriais ir tarptautiniais reglamentais.
Įdomu pastebėti ir faktą, kad NASA jau anksčiau leido filmavimo grupėms ribotą prieigą prie savo objektų ir skraidino aktorius skrydžiais su sumažinta gravitacija (angl. parabolic flights), siekiant autentiškumo. Visgi iki šiol nė vienas komercinis plačiosios auditorijos filmas nebuvo nufilmuotas su scenomis, kurios vyktų tikrąja prasme ant orbitinės platformos. Kosmoso agentūros, komercinės įmonės kaip SpaceX bei kino studijos tebelaiko eksperimentinį dialogą apie saugią ir reguliuotą bendradarbiavimą tarp pramogų ir kosmoso industrijos.
Neaišku, ar projektas yra visiškai miręs, ar tiesiog atidėtas; tačiau šios antraštės pabrėžia naują kino gamybos skyrių – tokį, kuriame vyriausybė, privačios kosmoso įmonės ir Holivudas turi suderinti interesus. Net jei šis konkretus sapnas dabar sustabdytas, tikėtina, kad susidomėjimas tikru kosmoso filmavimu ilgainiui nesitrauks: technologijos pažengia, reguliavimas evoliucionuoja, o žiūrovų paklausa dėl autentiškumo auga.
Trumpai tariant: idėja buvo drąsi, kliūtys buvo realios, o kol kas kameros ir toliau rinks vaizdą ant žemės, tačiau diskusijos ir planavimas dėl kino filmavimo kosmose tęsis ir greičiausiai sugrįš su naujais modeliais, reguliacinėmis schemomis ir rizikos valdymo sprendimais.
Techniniai, reguliaciniai ir finansiniai aspektai, į kuriuos reikėjo atsižvelgti, apima:
- Draudimo ir atsakomybės modeliai (misijų katastrofinio draudimo išlaidos ir apmokėjimas),
- Federalinės ir tarptautinės teisės reikalavimai (NASA sutartys, nacionalinės saugumo procedūros, telemetrijos bei navigacijos duomenų apsauga),
- Misijos planavimas (paleidimo langai, orbitos priklausomumas nuo sezono ir erdvės aplinkos),
- Astronautų ir aktorių medicininės patikros (fiziniai bei psichologiniai reikalavimai skrydžio metu),
- Treniruočių infrastruktūra (ilgalaikės treniruotės centrų nuoma arba partnerystė su kosmoso agentūromis),
- Techninė įranga ir atsarginiai planai (rezervinės raketos, misijos atšaukimo scenarijai ir greito reagavimo protokolai),
- Viešųjų ryšių ir reputacijos valdymas (incidentų poveikis aktoriams, studijoms ir partneriams kaip SpaceX).
Visi šie punktai prisideda prie to, kad realus filmavimas orbitoje reikalauja ne vien kino pramonės išteklių, bet ir aviacijos bei kosmoso misijų valdymo kompetencijų. Todėl net ir didžiuliai biudžetai susiduria su struktūrine problema: ar pramogų industrija pasirengusi perimti tokią riziką ir atsakomybę, kuri tradiciškai priklauso kosmoso agentūroms ar kariuomenei?
Kalbant apie ateitį, yra kelios alternatyvios strategijos, kurios gali padaryti „tikrą kosmoso filmą“ labiau pasiekiamą ir mažiau rizikingą:
- Hibridinis filmavimas: pagrindinės scenos filmuojamos ant žemės su pažangiu centrifugavimu, našiais treniruotėmis ir VR papildoma realybe, o tik keli, itin kontroliuojami epizodai – orbitoje.
- Ilgalaikės partnerystės su komercinėmis raketų kompanijomis, kurios gali pasiūlyti specializuotas misijas su mažesne rizika ir geresne draudimo schema.
- Tarptautiniai susitarimai, leidžiantys naudotis kitų valstybių infrastruktūra ar moduliais, sumažinant politinę įtampą ir suteikiant alternatyvius maršrutus misijos vykdymui.
- Inovatyvios finansavimo struktūros, apimančios rizikos paskirstymą per draudimo konsorciumus, investicinius fondus ir komandiruočių partnerystes su technologijų tiekėjais.
Tai leidžia manyti, kad nors dabartinis projektas galėjo susidurti su neįveikiamomis kliūtimis, rinka ir technologijos tikrai kurią naujas galimybes. Svarbu tai, kad kiekviena nauja bandymo banga duoda praktinę patirtį, kuri vėliau gali padėti sukurti patikimesnes ir ekonomiškai pagrįstas schemas kino filmavimui kosmose.
Galiausiai, vertinant platesnį pramonės vaizdą, galima pastebėti šiuos ryšius ir tendencijas, kurios turėtų įtakos panašiems projektams ateityje: pirmiausia — augantis privataus sektoriaus vaidmuo kosmose; antra — didėjantis poreikis reguliaciniams rėmams, kurie kanalizuotų civilinius filmavimo interesus; trečia — technologinis progresas raketų ir gyvybės palaikymo sistemų srityse, kuris gali mažinti kai kurias išlaidų ir saugumo kliūtis; ir, galiausiai, žiūrovų apetitas į autentiškumą, kuris išlieka didelis variklis eksperimentams.
Trumpas apibendrinimas: technologinis potencialas egzistuoja, komercinės galimybės auga, bet iki tol, kol reguliavimo, draudimo ir logistinės infrastruktūros problemos nebus tinkamai sprendžiamos, dauguma filmų, net ir su reikšmingais biudžetais, lieka ant žemės. Visgi idėja filmuoti tikrą kosminę patirtį kino juostoje nėra nužudoma — ji evoliucionuos ir, greičiausiai, sugrįš su kitokiu modeliu ir patirtimi.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą