7 Minutės
Karl Urban teigia, kad Johnny Cage buvo jo sunkiausias vaidmuo
Karl Urban sukaupė reputaciją kaip universalus aktorius — nuo tamsių sci‑fi antiherojų iki charizmatiškų veiksmo filmų lyderių. Tačiau neseniai interviu leidiniui Entertainment Weekly jis prisipažino, kad Johnny Cage vaidmuo filme Mortal Kombat 2 jį išstūmė už ankstesnių patirčių ribų. „Tai buvo sunkiausias mano kada nors turėtas vaidmuo,“ sakė Urbanas, pabrėždamas preciziškumą, reikalingą kovos choreografijai, ir būtinybę, kad kiekvienas judesys ekrane būtų visiškai suprantamas.
Šiame vaidmenyje Urbanas ne tik demonstravo fizinį pasirengimą, bet ir techninį suvokimą — nuo pozų linijų iki ritmo ir akcentų, kurie leidžia kadrui „skaityti“ kovą. Tai reikalavo ilgo pasiruošimo, bendradarbiavimo su choreografais ir daug repeticijų, kad kovų seka atrodytų autentiška ir estetiškai patraukli žiūrovui.
Kodėl kovos choreografija buvo rimtas iššūkis
Urbono vertinimas atskleidžia svarbią tiesą: tradicinė kovos menų choreografija skiriasi nuo vien tik triukų ar lynų naudojimo. Ji reikalauja ritmo, laiko pojūčio ir formos suvokimo — elementų, kurie tampa dar labiau preciziški, kai jie pereina per kino kadravimą, lėtinimą ar daugybę kampų. Kiekvienas smūgis, blokuojantis gestas ar perėjimas turi būti atliekamas taip, kad būtų „skaitomas“ iš artimo ir plataus plano.
Urbanas pabrėžė skirtumą tarp tradicinių stuntuose grindžiamų kovų ir Mortal Kombat 2 reikalaujamos disciplinos: „Triukai su superherojais, kurie meto galingus smūgius, yra kitokie — Mortal Kombat reikalauja kitokio pobūdžio disciplinos.“
Praktinė kova reikalauja ne tik jėgos, bet ir technikos: pozicijų stabilumo, kūno svorio valdymo, akcento taškų perdavimo kamerai ir saugių smūgių imitavimo. Filme taip pat buvo integruotos skirtingos kovos menų tradicijos — nuo tangų smūgių iki akrobatinių perėjimų — todėl aktoriai ir kaskadininkai turėjo susiderinti skirtingus stilistinius sprendimus.
Kinematografiniais aspektais tai reiškia papildomą iššūkį režisieriui ir operatoriams — suderinti kampus, greitį ir montažą taip, kad veiksmas išliktų skaidrus žiūrovui, bet tuo pačiu būtų intensyvus ir dinamiškas. Tokio tipo kovų choreografija taip pat glaudžiai dirba su garso dizainu: kiekvienas smūgis gali būti sustiprintas tiksliai parinktu garsu, kuris kartu su montažu sukuria visišką kovos įspūdį.
Nuo arkadinių žaidimų iki ekrano: legendų sąrašas
Mortal Kombat 2 suburia gerbėjų mylimus veikėjus: Liu Kangą, Kung Lao, Raideną, Scorpioną, Shang Tsungą, Sonya Blade ir, žinoma, Johnny Cage. Šių personažų susidūrimas kuria scenarijų brutaliosioms, kraujuotoms kovoms, kuriomis frančizė išgarsėjo. Režisierius Simon McQuoid grįžo prie antrojo filmo vairo, o scenarijų parengė Jeremy Slater; gamybos paramą suteikė James Wan ir kiti prodiuseriai, siekdami išlaikyti filmą tarp spektaklio ir mitologijos.
Frančizės perkelimas nuo arkadinio žaidimo prie plataus ekrano reikalauja tiek pagarbos žaidimo paveldui, tiek gebėjimo pritaikyti istoriją kino kalbai. Tai reiškia, kad personažai gauna didesnį emocinį svorį, o kovos choreografija turi tarnauti ne vien dėl efektų, bet ir kaip pasakojimo priemonė: ką reiškia vienas ar kitas smūgis personažo charakteriui, kaip judesys atskleidžia jų motyvacijas ar traumas.
Be to, filmo kūrėjai turėjo spręsti, kaip perkelti legendinius žaidimo elementus — fatality, specialius judesius, magiją — į realaus veiksmo kino erdvę neperkraunant siužeto specialiaisiais efektais. Todėl daugelis sprendimų išlaikė pusiausvyrą tarp praktinės kovos choreografijos ir selektyvaus CGI naudojimo, kad efektai atrodytų įtikinamiau.
Kaip šis tęsinys lyginamas su kitomis veiksmo frančizėmis
Palyginti su šiuolaikiniais superherojų blokbasteriais ar net ankstesne 2021 m. Mortal Kombat perdarymo versija, šis tęsinys akcentuoja įsipareigojimą fizikai daugiau nei tik CGI kupinas kovas. Galima sakyti, kad tai hibridinis filmas: Mortal Kombat dvikova, apsirengusi šiuolaikinio veiksmo kino mastu. Praktinės choreografijos gerbėjai gali rasti panašumų su tokiais filmais kaip John Wick — ne tono prasme, o dėl matomos ir juntamos pagrindinių aktorių fizinės atsidavimo.
Skirtumai tarp frančizių taip pat atsiranda dėl tonacijos ir mitologijos dydžio: John Wick remiasi realybės ir fizikos nuoseklumu, o Mortal Kombat išlaiko fantastinius elementus, magiją ir žaidiminius atpažinimo ženklus. Tai reiškia, kad choreografija turi būti prisitaikanti — vienu metu realistinė ir stilizuota, kad atitiktų frančizės estetiką ir žaidimų šaknų svarbą.
Be to, veiksmo filmų rinkoje žiūrovai dabar reikalauja autentiškumo: jie vertina praktinius smūgius, tikrus stuntus ir aktorių fizinį pasirengimą. Tai daro įtaką produkcijos sprendimams: auga investicijos į treniravimą, patikimus kaskadininkus ir detalų choreografijos planavimą, kad kovos scenoje būtų išlaikytas realumas, o ne vien iliuzija.
Užkulisiuose: treniruotės, stuntai ir gerbėjų reakcija
Urbanas praėjo intensyvų pasirengimą, kad įkūnytų Johnny Cage unikalų kovos stilių. Šis pasiruošimas apėmė ne tik fizinį pasirengimą — jėgos, ištvermės bei lankstumo užsiėmimus — bet ir ilgą repeticijų ciklą su kovos choreografais. Pagal kūrybinės komandos šaltinius, buvo suformuota speciali komanda, jungusi kovos menų specialistus su stuntų koordinatorių grupe, siekiant išlaikyti autentiškumą, bet kartu užtikrinti saugumą filmavimo aikštelėje.
Treniruočių procese daug dėmesio buvo skiriama detalėms: švytuokliniai smūgiai, perėjimų sinchronizavimas su kamera, partnerių atstumo palaikymas ir net kvėpavimo valdymas, kad vizualinė dinamika ir ritmo struktūra būtų sklandi tiek su mono, tiek su daugiakameriniu filmu. Tai taip pat reiškė, kad kaskadininkai ir aktoriai dirbo kartu, kad suprojektuotų pakaitinius judesius ekstremalioms situacijoms, jeigu sceną reikėtų sukurti greičiau arba rizikingesnėms koreografijoms.
Socialiniuose tinkluose ankstyvos gerbėjų reakcijos gyrė choreografiją ir Urbono fizinę transformaciją. Daugelis paminėjo, kad matyti aktorių, rimtai pasiruošusių kovos scenoms, suteikia filmui didesnį svorį ir įtikinamumą. Vis dėlto kritikai atkreipė dėmesį į balansą tarp spektaklio ir veikėjų gylio — kai kuriems trūko platesnio personažų vystymo, kuris leistų smūgiams turėti emocinį atgarsį.
Filmų kritikė Anna Kovacs teigė: „Karl Urbono pasirodymas primena, kad fiziniai vaidmenys vis dar priklauso nuo meistriškumo, o ne vien bravūros. Jis prideda sluoksniuotą požiūrį į Cage‘ą — yra šoumenas, bet taip pat ir grįsta technika, kuri parduoda kiekvieną smūgį.“
Urbanas taip pat pakartojo platesnį industrijos poslinkį: studijos vis labiau vertina kovos choreografiją kaip pasakojimo priemonę. Frančizės, siekiančios kino realizmo, reikalauja, kad aktoriai treniruotųsi intensyviai ir įgytų specifinių įgūdžių, o tai leidžia scenarijui ir režisūriniams sprendimams įgauti didesnį autentiškumo jausmą.
Kitos užkulisinės detalės — pavyzdžiui, kaip buvo planuojamos šviesos, kostiumai ir makiažas — taip pat turėjo įtakos kovos scenų skaitomumui. Kostiumai turėjo būti pakankamai tvirti, kad atlaikytų intensyvias repeticijas, tačiau ir struktūriškai pritaikyti, kad nekliudytų judesiams. Makiažo skyrius dirbo prie kraujosruvų, žaizdų ir kitų poveikių, kuriuos reikėjo suderinti su aktorių sveikata ir saugumu.
Galutinė auditorijos reakcija išliks svarbiausias vertinimo kriterijus — ar Mortal Kombat 2 sugebės patenkinti tiek žaidimų gerbėjus, tiek naujus žiūrovus, ieškančius stiprių kovos scenų ir turiningo pasakojimo.
Ar žiūrovai bus labiau traukiami legendinės žaidimų istorijos, žadamos brutalia choreografija, ar Urbono įdėtos energijos — tai klausimai, kurie nustatys filmo poziciją rinkoje. Taip pat svarbu stebėti, kaip kritikai įvertins pusiausvyrą tarp spektaklio ir veikėjų vystymo, nes tai gali lemti franšizės tolimesnę kryptį.
Vis dėlto vienas aiškus dalykas: Mortal Kombat 2 stengiasi būti intensyviu, sensoriniu patyrimu, kuriam reikalingi aktoriai, gebantys būti atletais, technikais ir scenos artistais vienu metu.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą