9 Minutės
Gunn's Vision: A Spacey Supergirl, Not a Panel-By-Panel Adaptation
James Gunn tyliai tapo vienu reikšmingiausių kūrėjų, formuojančių šiuolaikinį DC Visatą. Kaip DC Studios bendra-vykdomasis direktorius ir būsimo „Superman“ filmo režisierius, Gunn taip pat kuruoja reikšmingus projektus, tokius kaip „Creature Commandos“ (animacija) ir antroji „Peacemaker“ sezono dalis. Šiemet jis žengia žingsnį atgal nuo dalies režisūrinių pareigų — ne dėl pasitraukimo, o tam, kad pasiruoštų „Man of Tomorrow“, kurio filmavimai numatyti prieš planuojamą 2027 m. išleidimą.
Vienas iš projektų, atsirandančių jo santykinėje nebuvimo fazėje, yra „Supergirl“, ir pirmasis anonsas jau perdavė energingą, kosminę nuotaiką, kuri daugelio žiūrovų buvo palyginta su „Guardians of the Galaxy“ („Galaktikos sergėtojai“) stiliumi, o ne Tom King tamsesniu „Supergirl: Woman of Tomorrow“ grafiniu romanu. Pats Gunn patvirtino tokią reakciją interviu: nors filmas remiasi King knyga ir išlaiko jos pagrindines temas, žiūrovai neturėtų tikėtis panelė už panelės atkartojimo. Vietoje to Gunn apibūdina filmą kaip „kosminę fantaziją“ su tonaliniais užuominomis į jo darbą „Guardians“ — ryškų, pulsuojantį ir veikėjais paremta pasakojimą.
„Man labai patinka Millie Alcock šiame faile,“ Gunn sakė The Playlist, pagirdamas įžymaus talento aktorę ir taip pat parodydamas pasitikėjimą filmo protagone. Jis taip pat pabrėžė, kad režisieriaus Craig Gillespie balsas bus pilnai girdimas: tai yra Gillespie „Supergirl“, kurią formuoja Gunn priežiūra, bet kurios jis neprimeta. Gunn akys atrankai yra dalis jo vykdomojo mandato — būtent jis parinko Alcock — o jo pagarbą Gillespie režisūriniam balsui jis sieja su filmais kaip „I, Tonya“ (2017), kurie, pasak Gunno, paskatino norą bendradarbiauti su Gillespie dar prieš tai, kai pradėtas aptarinėti „Cruella“ kontekstas.
Gunn vaidmuo DC kontekste yra daugialypis: jis ne tik tiesiogiai įsikiša į režisūrą ar atranką, bet ir nustato platesnę kūrybinę kryptį, derina tonuotes tarp tamsesnių komiksų šaltinių ir platesnei auditorijai prieinama kino kalba. Tokia pozicija reikalauja dinamiško balansavimo tarp autoriaus regėjimo, franšizės tęstinumo ir komercinių tikslų — ypač kai laisvė eksperimentuoti priklauso nuo bilietų pardavimo rezultatų ir kritinio priėmimo. Gunn strategija dažnai apima ryškias audiovizualines idėjas, humorą kaip emocinį kontrabalanso elementą ir stiprias veikėjų – ypač moterų – įtvirtinimo pasakojimo ašis.
Kalbant apie „Supergirl“ gamybos laikotarpį ir kontekstą, svarbu paminėti, kad filmavimo pradžia ir tiksli projekto eiga gali kisti priklausomai nuo Gunn ir komandos užimamų prioritetų. „Man of Tomorrow“ rengimas reikalauja intensyvių pasirengimų, todėl Gunn delegavimas pagelbėti Gillespie režisūriniam balsui atrodo strategiškai apgalvotas žingsnis: jis išlaiko kūrybinę kryptį kaip vykdantysis prodiuseris, tačiau suteikia režisieriui erdvę įnešti savo estetiką. Tokia darbo tvarka gali padėti išlaikyti „Supergirl“ identitetą — ji bus tiek visatos, kurią formuoja Gunn, dalis, tiek unikalus Gillespie kūrinys.
Why the Guardians Comparison Matters — and What Fans Should Expect
Palyginimas su „Guardians of the Galaxy“ yra prasmingas, nes jis formuoja auditorijos lūkesčius: muzikinė dvasia, komiškas mokslinis fantastikos tonas, akcentas ant rastos šeimos dinamiko ir plati vizualinė žaismingumas. Tačiau „Supergirl“ tikėtina išlaikys subtilų emocinį svorį iš Tom King literatūrinio šaltinio. Reikia manyti, kad filmas bus žanrų hibridas — dalinai kosminė nuotykio istorija, dalinai veikėjų studija — o ne vien tik tradicinis „superherojų“ popcorn filmas.
Toks toninis balansavimas yra ir viliojantis, ir rizikingas. Tom King kūrybos gerbėjai gali būti atsargūs dėl lengvesnio, humoro prieskoniu paskaninto požiūrio; tuo tarpu platesnė auditorija gali būti pritraukta prie prieinamesnio, „Guardians“ tipą primenančio pateikimo. Ankstyvos reakcijos į anonsą išskyrė šiuos skirtumus: daug pagyrimų Millie Alcock energijai ir filmo ritmui, tuo tarpu puristų grupelė reiškė skepticizmą, tikėdamiesi tamsesnių ir gilesnių psichologinių tonų.
„Gunn turi retą talentą sutaikyti milžinišką spektaklį su keistu, nuoširdžiu veikėjų darbu,“ teigia kino kritikė Anna Kovacs. „Jeigu „Supergirl“ sugebės pagauti net pusę tos alchemijos, ji gali sujungti nišinę komiksų auditoriją su platesne kino žiūrovų baze. Tačiau sėkmė priklauso nuo tonalinės disciplinos — per daug šmaikštumo gali nustumti Tom King emocinį branduolį į šešėlį.“
Filmo tonalumas taip pat lems rinkodaros strategiją: ar anonsai ir reklama labiau akcentuos komišką ir muzikalią pusę, ar gilinsis į traumuotą, introspektyvią pusę, kuri yra King kūryboje. Kiekvienas pasirinkimas pritrauks skirtingą auditoriją ir turės įtakos bilietų pardavimams, socialinių tinklų reakcijoms bei kritikos tonui. Pavyzdžiui, soundtrack-orientuota kampanija pritraukia jauną, muzikaliai orientuotą auditoriją, o tamsesnės dramatinės kampanijos gali rezonansuoti su komiksų entuziastais, kurie vertina ištikimybę šaltiniui.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į aktorių vaidmenų interpretacijas: Millie Alcock, kaip jaunos aktorės proveržis, užtikrina, kad „Supergirl“ personažas bus jausmingai ir subtiliai atvaizduotas, tuo tarpu Gillespie režisūrinės krypties patirtis su juodai komiškais, tačiau emocingais filmais gali padėti išlaikyti pusiausvyrą tarp šviesumo ir gylio. Ši kombinacija — Gunn kūrybinė kryptis, Gillespie režisūra ir King emocinis turinys — gali sukurti unikalų DC studijos pasiūlymą, kuris išskirs „Supergirl“ iš kitų superherojų filmų.
Technine prasme, vizualiniai sprendimai, tokie kaip spalvų paletė, kompozicija ir specialieji efektai, bus svarbūs tonui nustatyti: „kosminė fantazija“ natūraliai leidžia plačias, neonines ar kontrastingas spalvų schemas, kurios kartu su preciziška garso takelio redakcija gali sukurti identifikuojamą estetiką. Tokios estetikos sėkmė priklauso nuo to, kaip ji sukalibruota su personažų emocine kelione — jei vizualai dominuos be emocinės atramos, žiūrovas gali pasijausti atitrūkęs nuo veikėjų patirčių.
Galiausiai, „Supergirl“ bus testas ir režisieriui, ir vykdomajam prodiuseriui: ar galima išlaikyti kūrybinę drąsą ir kartu pasiekti komercinį rezultatą? Atsakymas į šį klausimą turės platesnį poveikį DC Studios strategijai ir tolimesnės franšizės plėtrai.
Be „Supergirl“, Gunn ir jo bendraministeris Peter Safran kuruoja kitus projektus, tokius kaip „Lanterns“ ir „Clayface“, kurie startuos be Gunno režisieriaus kėdėje. Nors jis fiziškai nebus už režisūros vairo, jo pėdsakai akivaizdūs: kūrybinės krypties gairės, atrankų sprendimai ir bendras vizijos tonas. Ateinančių metų serija taps savotišku „krikštu ugnimi“ — „Supergirl“ ir „Clayface“ turi pasirodyti finansiškai sėkmingi, kad stiprintų Gunno ir Safran derybinę poziciją DC viduje.
The Netflix Buyout: Hype, Uncertainty, and Creative Freedom
Visą šią aplinką persmelkė pramoninis žemės drebėjimas: pranešimai apie „Warner Bros.“ įsigijimą Netflix kompanijos lėšomis. Gunn į $82,7 milijardo sandorį reagavo atsargiai optimistiškai. Jis spaudai sakė, kad nieko dar neima už tvirtą, kol sandoris tampa realybe, bet pripažino, jog perspektyva yra „sudominanti“. Pagrindinis klausimas kūrėjams — ar naujas tėvinis subjektas išsaugos palyginamą kūrybinę laisvę, kurią Gunn ir Safran sukūrė, ar persiorientuos į patikimesnius, didžiulius „tentpole“ projektus, tokius kaip Batmanas ar „Justice League“?
Srautinių platformų koncentracija labiau linkusi į mastą ir intelektinės nuosavybės (IP) kontrolę, tačiau ji taip pat gali suvaržyti autorių varomus projektus, jeigu pelningumo lūkesčiai sustandės. Netflix gali suteikti papildomų resursų ir paskirstymo privalumų, tačiau turės ir savo strateginius prioritetus bei rodiklius, kurių sieks. Gunno požiūriu, artimiausi dveji–treji metai bus lemtingi: keli komerciškai ir kritikų pripažinti leidimai sustiprins jo derybinę galią ir suteiks daugiau laisvės sprendimų priėmimo metu, nepriklausomai nuo to, ar naujieji savininkai bus „Warner“ veteranai, ar Netflix vadovai.
Struktūriškai, streaming konsolidacija dažnai verčia studijas priimti sprendimus, remiantis kiekvieno projekto grąža per tam tikrą laikotarpį. Tai reiškia, kad eksperimentinės ar autorinės istorijos gali būti sunkiau apsiginti, jeigu jas lydi nepastovūs bilietų pardavimai arba menkas tarptautinis rezonansas. Kita vertus, sėkmingas „Supergirl“ galėtų parodyti, kad įvarių tonų ir žanrų eksperimentai gali būti pelningi, skatindami platesnį kūrybinį spektrą tolesniuose DC projektuose.
Užkulisių smulkmenos: pasakojama, kad Gunn aktyviai rėmė Millie Alcock po to, kai pamatė jos diapazoną mažesniuose draminiuose projektuose, o asmeninė pagyra filmui „I, Tonya“ padėjo jam pastebėti Craig Gillespie kaip režisierių, galintį subalansuoti tamsumą ir fėjišką žaismą — tai ypač svarbu „Supergirl“ toniniam mišiniui. Šios užkulisinės pažintys atskleidžia, kaip svarbu yra kūrybinis tinklas ir ankstyvi įspūdžiai atrankų metu.
Pramonės stebėtojai šiuo metu žiūri ne tik į bilietų pardavimus, bet ir į kultūrinį poveikį: ar DC sugebės sukurti nuoseklią projekcijų eilę, kuri patenkins tiek fandomą, tiek plačią auditoriją? Atsakymai į šiuos klausimus nulems, ar Gunn išliks kaip pagrindinė kūrybinė jėga franšizėje.
Trumpai tariant, „Supergirl“ atrodo pasirengusi būti tiek toninės sintezės eksperimentu, tiek lakmuso popierėliu DC Studios ateičiai, keičiantis korporacinei nuosavybei. Filmo sėkmė gali suteikti Gunnui ir Safran daugiau kūrybinės galios; klaida gali perduoti daugiau kontrolės vadovams, siekiantiems saugesnių, patikrintų grąžų.
„Keli artimiausi leidimai nulems DC kūrybinį apetitą,“ priduria Anna Kovacs. „Tai jaudinanti akimirka, bet studijai reikia hitų, kad išlaikytų avantiūrišką kiną gyvą.“
Ar esate komanda, norinti „Guardians“ stiliaus dazzle, ar komanda, trokštanti ištikimos komikso adaptacijos, „Supergirl“ bus vienas įdomiausių vėjų DC repertuare — ir galbūt lemiamas faktorius studijos kitam skyriui. Nepaisant to, ar filmas taps kritikos lydimu kūriniu, ar komerciniu pasisekimu, jo poveikis biudžetams, kūrybinei laisvei ir tolimesnei DC strategijai bus akivaizdus.
Apibendrinant, „Supergirl“ demonstruos, ar įmanoma sujungti plačią vizualinę pramogą su emociniu gilumu, kuris yra Tom King kūrybos branduolyje. Jei projektas ras pusiausvyrą, jis gali tapti pavyzdžiu, kaip franšizė gali išlaikyti kūrybinę riziką ir komercinį gyvybingumą vienu metu. Jeigu ne — tai taps pamoka, kaip studija koreguoja savo ateities prioritetus.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą