6 Minutės
Kai užkulisiai nusileido Vesterose
Serialas Sostų karai (Game of Thrones) paliko kultūrinį pėdsaką, kurio retai kada pasiekia televizijos drama, tačiau paskutinė sezono dalis ir toliau skirsto žiūrovus bei aktorius. Pastaruoju metu Sophie Turner, įgarsinusi Sansa Stark, vėl atgaivino diskusijas, teigdama, jog daug cast'o narių nebuvo patenkinti savo personažų arkų pabaigomis. Jos pastebėjimai pasirodė tuo metu, kai gerbėjai ir kritikai vis dar aptarinėja HBO finalo palikimą.
Turner teigė, kad asmeniškai ji jautėsi patenkinta Sansa likimu — arkos užbaigimu, kai Šiaurė įgijo nepriklausomybę ir Sansa aiškiai pareiškė savo valią bei politinę galią. Tačiau ji taip pat užsiminė, kad toks pasitenkinimas yra išimtis: jos nuomone, daug kolegų jautėsi, jog jų istorijos buvo per daug sumažintos arba nepakankamai išvystytos. Toks atviras pastebėjimas atkartoja ankstesnius viešus rūpesčius iš kolegų, pavyzdžiui, Conleth Hill, kuris atvirai kritikavo Varys'o staigų išnykimą ir su tuo susijusius rašymo sprendimus.
Kontekstas: finalai, lūkesčiai ir autorių sprendimai
Nė vienas serialo finalas negali patikti visiems, tačiau Sostų karų pabaiga išsiskiria dėl projekto masto ir atotrūkio tarp šaltinio medžiagos bei televizinio užbaigimo. Skirtingai nuo serialų, kurie baigiasi kūrėjo tempu, Game of Thrones perlenkė George R.R. Martino romanus ir stipriai rėmėsi serialo vadovų (showrunners) vizija. Tai primena kitas ginčytinas pabaigas televizijos istorijoje — tokias kaip Lost ar How I Met Your Mother — kai auditorija jautėsi nepakankamai apmokėta už ilgą įtampos ir pasakojimo statymą.
Šis skirtumas tarp laukimo ir išpildymo pasižymėjo keliais aspektais: pasakojimo tempiamumas, personažų motyvacijų logika ir tempimo arba suspaudimo sprendimai finale. Kai istorija vystosi dešimtmečius trukusio susidomėjimo fone, naratyvo atpildas turi atitikti anksčiau sukurtą įtampą ir investicijas. Bandymas per greitai užbaigti sudėtingas arkas arba pakeisti toną gali sukelti didelį gerbėjų nepasitenkinimą.
Be to, autorių pasirinkimai — nuo siužeto posūkių iki svarbių personažų likimų — tampa labiau pastebimi ir kritikuojami, kai prie jų prisideda ne tik didžiulė auditorija, bet ir literatūrinis šaltinis, kuris liko neužbaigtas arba neatitiko televizijos trajektorijos. Todėl sprendimas, kaip baigti legendinį serialą, priklauso ne tik nuo kūrybinės komandos vizijos, bet ir nuo to, kaip ši vizija atitinka gerbėjų lūkesčius bei knygų įtaką.
Už kadro, gerbėjų reakcija ir mintys apie tęstinumą
Už kameros aktorių reakcijos yra tokios pat svarbios kaip ir diskusijos gerbėjų forumuose. Turner subalansuota pozicija — patenkinta Sansa arkos užbaigimu, bet abejojanti grįžimu — suteikia niuansų antraštėms. Ji perspėjo, kad atgaivinimas arba tęsinys gali būti arba įdomus papildymas, arba bergždžias bandymas atkurti tą „žaibo butelyje“ magiją, kurios neįmanoma identiškai pakartoti.
Su George R.R. Martinu ir HBO tariamai tyrinėjančiais papildomus projektus, šie komentarai laiku primena apie franšizės pratęsimų rizikas. Tęsiniai ir spin-off'ai dažnai siūlo galimybę plėsti mitologiją bei uždengti neužbaigtas linijas, bet jie taip pat susiduria su lūkesčiais tarnauti tiek originaliam pasakojimui, tiek komerciniams interesams.
Geriausi pavyzdžiai franšizėse rodo, kad sėkmė priklauso nuo to, ar kūrybinė komanda suteikia naujoms istorijoms pakankamai prasmės, charakterio tobulumo ir struktūrinio pagrindo. Jei tęsinys veikia tik kaip prekinis ženklas arba paviršutiniškas gerbėjų aptarnavimas (fan service), jis greičiausiai sulauks kritikos. Kita vertus, kai prie tęsinio prisideda gerai apgalvotos temos, stiprūs scenarijų sprendimai ir aiški autoriaus vizija, jis gali praturtinti originalią pasakojimo erdvę.
Geri pavyzdžiai iš praktikos: House of the Dragon parodė, kad spin-off'as gali atnešti naują sėkmę, jei jis remiasi įtikinamomis personažų linijomis ir aiškia naratyvo kryptimi. Tačiau ne visi eksperimentai bus sėkmingi; tęsiniai taip pat rizikuoja užgožti originalią atmosferą arba išskaidyti pasakojimo vertę, ypač jei jie ignoruoja gerbėjų prisirišimo prie fundamentalių temų.
Palyginimai ir kritinė perspektyva
Lyginant su kitomis prestižinėmis dramomis, Sostų karai išsiskyrė žiauriu pasaulio kūrimu (world-building), dideliu biudžetu ir išskirtiniu kostiumų bei scenografijos lygmeniu. Tačiau serialas suklupo ten, kur užbaigimas reikalavo greitų pasakojimo posūkių ir emocionalių iškreipimų. Ten, kur tokie serialai kaip The Sopranos ar Breaking Bad glaudžiai siejo personažų arkas su teminiu atpildymu, Thrones kartais, kritikai teigia, pasirinko spektaklį vietoj emocinės logikos.
Tai nereiškia, kad Sostų karai neturi išlikusių pasiekimų: kostiumų dizainas, gamybos mastas, kinematografija ir autentiški personažų triumfai vis dar yra reikšmingos laimėjimų sritys. Scenos, kuriose charakteriai pasiekia savarankiškumą arba jų moralinės dilemos tampa aiškiai matomos, išlieka įsimintinos ir vertingos analizei.
Kino istorikas Marko Jensenas mano, kad ginčai yra neatskiriama serialo ilgojo poveikio dalis. Jis pažymi: „Kontroversiškos pabaigos dažnai įtvirtina serialo kultūrinę svarbą; diskusijos palaiko seriją gyvą visuomenės atmintyje. Tokiu būdu dviprasmiškas finalas gali būti toks pat reikšmingas kaip ir vienbalsiai liaupsinamas.“
Turner atsargus atvirumas grįžimui — tik jeigu būtų pateiktas „išskirtinis“ scenarijus — atspindi platesnę pramonės tendenciją: aktoriai nori prasmingo, gerai parašyto turinio, o ne vien tik prekės ženklo pratęsimų. Kai studijos kasinėja populiarias pasaules dėl tęsinio arba spin-off'o galimybių, Thrones atvejis, tikėtina, bus analizuojamas scenaristų ir prodiuserių, kurie siekia surasti pusiausvyrą tarp gerbėjų aptarnavimo ir stiprios naratyvinės medžiagos.
Galiausiai diskusija apie Game of Thrones finalą nėra užbaigta. Turner pastabos prideda dar vieną sluoksnį prie pokalbio: dalies pasitenkinimas, kitų nusivylimas ir nuolatinis klausimas, kaip dideli serialai turėtų gerbti ilgalaikį pasakojimą bei gerbėjų investicijas.
Techniniu požiūriu, analizuojant finalą, verta atkreipti dėmesį į kelis specifinius elementus, kurie dažnai aptariami akademinėje ir kritiškoje refleksijoje. Pirma, tempo valdymas: ar sezonas, ypač paskutiniai epizodai, davė pakankamai erdvės transformacijoms, kurias kūrėjai norėjo parodyti? Antra, motyvacijų nuoseklumas: ar veikėjų sprendimai buvo motyvuojami ankstesniais veiksmų sluoksniais, ar jie atsirado staiga, skirti tik siužeto posūkiui? Trečia, temų užbaigimas: ar serialas sugebėjo uždengti pagrindines temas — valdžią, moralę, atpildą — nuosekliai ir emociškai paveikiai?
Atsakymai į šiuos klausimus nėra vienareikšmiai ir dažnai priklauso nuo individualių lūkesčių bei asmeninio santykio su serialo pradine medžiaga. Tačiau jie padeda išryškinti, kodėl pabaiga gali būti tiek dievinama, tiek peikiama, ir kodėl replikacija (tęsiniai, atgaivinimai) susiduria su tokia intensyvia reakcija.
Praktiniai pamokymai kitiems didelio biudžeto serialams: palaikykite nuoseklumą tarp ankstesnių sezono sprendimų ir finalo, skirkite pakankamai laiko svarbiems charakterių perėjimams ir aiškiai apibrėžkite teminį atpildą. Tai padeda ne tik apsirūpinti gerbėjų lūkesčius, bet ir užtikrinti kūrybinį pasitenkinimą aktoriams bei rašytojams.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad nuomonės apie kultūriškai reikšmingus kūrinius retai kada sutampa. Sostų karai liks pavyzdžiu, į kurį žiūrės ateities kūrėjai: kaip pasiekti didelį mastą ir vizualinę įtaką, tuo pačiu išlaikant pasakojimo vientisumą ir emocinį atpildą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą