10 Minutės
Marvel kino visata (MCU) stovi kryžkelėje. Po daugiau nei dešimtmečio blokbasterių, susietų serialų ir nuolat augančio personažų sąrašo, Marvel Studios susiduria su problema, kuri pažįstama bet kuriai ilgai trunkančiai franšizei: kaip vystytis, neįkalintiems praeities. Gerbėjai dievina paveldinius herojus — Iron Man, Kapitoną Ameriką, Torą — tačiau ši prieraišumo forma gali tapti kūrybiniu rėmu, ribojančiu naujoves.
Kodėl paleidimas gali būti būtinas
Anksčiau MCU filmai jautėsi kaip kultūriniai įvykiai, paremti atradimu: žiūrovai pirmą kartą ekrane susipažindavo su Tony Starku, Toru ar Steve Rogersu, o fanų bendruomenė sprogdinė entuziazmą. Šiandien lūkesčiai yra tokie dideli, kad bet koks filmas, neįtraukiamas į „įvykio“ kategoriją, kartais apibrėžiamas kaip fiasko. Toks spaudimas skatina konservatyvumą — grįžimą prie patikrintų veidų ir formulių vietoje drąsių eksperimentų. Paradoksas akivaizdus: klampojimas prie pažįstamų didvyrių sukelia franšizės nuovargį, tuo tarpu naujų, nepažįstamų protagonistų bandymai gali nepasisekti kasos rekordų atžvilgiu.
Dėl to kai kurie industrijos stebėtojai teigia, kad Marvel turi priimti ryžtingus, net skausmingus sprendimus. Personažų nužudymas arba visiškas atsisveikinimas su paveldiniais veikėjais — o ne vien jų atidūrimas antraeiliame plane — gali atlaisvinti naratyvinę erdvę tikrai reinvencijai. Tai nereiškia žiaurių šokų vien tam, kad sulauktų dėmesio; kalba eina apie tikslingą pasakojimą, kuriame lazdą perduoda naujai kartai ir kuriame statymai jaučiasi tikri ir pavojingi.
Finansiniai aspektai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Bilietų pardavimo dinamika, globali rinka ir srautinio transliavimo platformų įtaka reikalauja, kad sprendimai būtų priimami su aiškia komercine ir kūrybine strategija. Net jei kritikai pripažįsta meninę vertę, be tvarios rinkodaros kampanijos ir žiūrovų investicijos naujas pasakojimas gali nesulaukti reikalingos atsakomosios reakcijos.
Be to, socialinių tinklų era keičia žaidimą: personažų mirtis ar staigūs siužeto posūkiai greitai tampa interneto diskusijų tašku, o toks triukšmas gali iškreipti kūrybinius ketinimus. Kūrėjams tenka subalansuoti autentišką pasakojimą ir realius emocinius įvykius su tuo, kad dalis dėmesio bus nukreipta į reakcijas ir memų gamybą. Ilgalaikė strategija privalo būti disciplinuota: pasakojimo pagrindai turi atlaikyti trumpalaikes audras socialiniuose tinkluose.
Pamokos iš kitų franšizių
Pasižiūrėkite į Star Wars ir DC Visatą: abi patyrė atmetimą, kai paveldiniai personažai buvo valdomi be aiškios krypties. Kritika dažnai būdavo nukreipta ne tiek į veikėjo mirtį ar pokytį, kiek į tai, kad sprendimas atrodė atitrūkęs nuo platesnio pasakojimo strategijos. Priešingai, franšizės, kurios priėmė reinvenciją — pavyzdžiui, James Bond serialas, kai periodiškai perrinkamas pagrindinis vaidmuo, arba John Wick, kuris save atnaujino per tonalinius ėjimus — atgavo dinamiką ir auditorijos dėmesį.
Sony pavyzdys su Spider-Verse animacija parodė, kad alternatyvios estetikos ir nauji balsai gali atnešti tiek komercinį sėkmės, tiek kritinį pripažinimą. Spider-Verse demonstravo, jog žinios apie klasikinį personažą gali būti išlaikytos, tuo pačiu metu derinant novatorišką vizualinį stilių ir jaunų kūrėjų perspektyvas. MCU gali pasimokyti iš tokio požiūrio, labiau atsiveriant į įvairias tonacijas, eksperimentinius režisierius ir jaunas komandas, kurios gali pateikti originalesnes interpretacijas.
Marvel jau eksperimentavo su hibridiniais sprendimais: nostalgijos kupinos cameos ir netikėti sugrįžimai gali pradžiuginti fanus, bet taip pat rodo nenorą visiškai pasiryžti pokyčiui. Tokie sprendimai kartais veikia kaip saugiklis: jie išlaiko senąja auditoriją, tačiau neskatina naujosios identiteto kūrimo. Ilguoju laikotarpiu tai gali lemti neišsprendžiamą pusiausvyrą tarp pagarbos paveldui ir kūrybinio atsinaujinimo.
Be to, skirtingos franšizės kreipėsi į skirtingus sprendimus, kai reikėjo atnaujinti savo mitologiją. Kai kurios rizikavo radikalesnėmis transformacijomis, kitos rinkosi palaipsniui perteikti roles per jaunos kartos herojų įvedimą. Sėkmė dažnai priklauso nuo to, ar pokyčiai sujungia gerai apgalvotą naratyvą, komunikacijos strategiją ir gerbėjų įtraukimą be toksiško pernelyg didelio įsikišimo į lūkesčių formavimą.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į autorių ir režisierių vaidmenį. Kai franšizė leidžia skirtingiems kūrėjams įnešti savo balsą, atsiranda galimybė įvairovės ir naujų tonų. MCU istoriškai balansavo tarp režisierių vizijų ir studijos kontrolės; artimiausiu metu sėkmė gali priklausyti nuo to, kaip gerai bus deleguota kūrybinė laisvė ir kartu suvaldytas platesnis pasakojimo lankstumas.
Galiausiai, tai, kas veikia vienoje rinkoje, nebūtinai veiks kitoje. Globalizacija reikš, kad istorijos turi rasti universalius teminius svertus — tokias emocines kategorijas kaip aukos, paveldo reikšmė ir atsinaujinimas — bet tuo pačiu metu turi gerbti vietinius auditorijų niuansus ir kultūrinius kontekstus. Šiuo aspektu MCU turi pranašumą per savo tarptautinį pasiekiamumą, bet tuo pat metu privalo išvengti pernelyg žiūroviškai ar rinkodariškai pagrįstų sprendimų, kurie skaldytų pasitikėjimą ilgalaikėje perspektyvoje.
Užuot vengus rizikos, sėkmingos franšizės dažnai investuoja į nuoseklų ilgalaikį planavimą: nustato, kada ir kaip perduoti lazdą, kurios figūros taps mentorėmis naujai kartai, ir kokiomis priemonėmis užtikrinti, kad personažų pokyčiai nebūtų vien tik šoko elementas, bet turi dramaturginę prasmę.
Praktiniai pavyzdžiai iš komiksų istorijos taip pat siūlo kelią: mantijos perdavimas (angl. mantle-passing), kuriame simbolinis kostiumas ar vardas perduodamas kitam herojui, yra laiko patikrintas sprendimas, leidžiantis išlaikyti prekinį ženklą, tuo pačiu suteikiant naujų naratyvinių galimybių. Tuo pačiu, visiškas recastingas (vartant personāžų atkūrimą su kitais aktoriais ar interpretuotais charakteriais) gali veikti, jei tam yra aiškus kūrybinis pagrindas, o ne tik komercinė būtinybė.
Geresni sprendimai yra tie, kurie pasakojant sukuria aiškias priežastis ir pasekmes: personažų mirtis ar pasitraukimas turi pakeisti visatos dinamiką, o ne tik sukelti triukšmą socialiniuose tinkluose. Tokie įvykiai turi būti integruoti į platesnę viziją, kurioje formuojasi naujos galimybės naujiems veikėjams ir istorijoms.
Tokiu būdu Marvel gali siekti tapatumo tarp pagarbos paveldui ir nuoseklios reinvencijos. Tai ne vien apie tai, ką reikia pašalinti ar pakeisti, bet ir apie tai, kaip naujai suformuluoti prasmę bei simboliką, kad franšizė išliktų gyva ir reikšminga per ateinančius dešimtmečius.
Galiausiai, reikėtų manyti, kad pokyčiai, kuriuos vertina ilgalaikė auditorija, yra tie, kurie atrodo išmintingi retrospektyvoje: sprendimai, kurie atrodo logiški, tvirti ir išlaikantys narratyvinį vientisumą, bus priimami geriau nei impulsiniai veiksmai, kurių tikslas — trumpalaikis triukšmas.
Visi šie aspektai — kūrybinė ambicija, komercinė atsakomybė, gerbėjų lūkesčiai ir tarptautiniai rinkos niuansai — sudaro sudėtingą rėmą, kuriame Marvel turi orientuotis. Geriau parengtas planas, atviras naujoms idėjoms ir tuo pačiu pagerbiantis praeitį, suteiks MCU galimybę išlikti kultūriniu veiksniu, o ne tik nostalgijos varikliu.
Ką reiškia „paveldas“ ir kaip jį valdyti
Paveldas (heritage) franšizėje reiškia ne tik ikonines figūras, bet ir jų simbolinę reikšmę, mitologiją bei fanų emocinį ryšį su šiomis figūromis. Paveldas palaiko merchandisą, žaidimų adaptacijas, serialus ir komiksus — tai ne tik filmo intriga, bet ir platesnė intelektinė nuosavybė (IP). Todėl bet koks sprendimas, susijęs su paveldiniais herojais, turi svarų verslo pamąstymą, nes jis turi poveikį prekiniam ženklui ir ilgalaikei pelno tvarumui.
Valdyti paveldą galima keliais būdais:
1) Dignified exits: suderinti išėjimus, kurie leidžia personažams „išeiti garbingai“, paliekant erdvės atminimui ir tolimesnėms interpretacijoms. Tai gali būti pensija, simbolinė užbaigimo ar laidavimo scena, kuri suteikia emocinį užbaigimą ir leidžia auditorijai priimti pasikeitimą.
2) Mantle-passing: oficialus vardo ar kostiumo perdavimas kitam veikėjui — tai išlaiko prekinio ženklo tęstinumą ir leidžia naujiems personažams būti pripažintiems be to, kad būtų ribojami legendinių asmenybių šešėliai.
3) Recasting su kūrybine priežastimi: pakeitimas aktoriaus ar veikėjo reinterpretacija gali atnešti naują gyvybę, jei tai daroma su aiškia vizija ir pasakojimo poreikiu, o ne tik dėl išorinių priežasčių.
4) Multiverse ir alternatyvios versijos: multivisatų koncepcija suteikia galimybę saugiai eksperimentuoti su skirtingomis veikėjų versijomis be įsipareigojimo vienai „kanoninei“ versijai. Tačiau per daug naudojant multiversą, gali atsirasti pasakojimo fragmentacija ir žiūrovų susipainiojimas.
Kiekvienas metodas turi privalumų ir pavojų. Dignified exits reikalauja tvirto scenarijaus ir vizualinio simbolizmo; mantle-passing reikalauja natūralaus perėjimo ir mentorystės struktūros; recasting reikalauja aktorių bei režisūros prasmės; multiverse reikalauja aiškaus taisyklių nustatymo ir vidinio vientisumo.
Strategija, kuri labiausiai pasiteisina, dažnai sujungia kelis elementus: pagerbimas praeities, naujų balsų integracija ir ilgalaikė pasakojimo vizija, kuri leidžia naujiems veikėjams augti ir susikurti savo istorijas be nuolatinio grįžimo į nostalgiją kaip vienintelį traukos šaltinį.
Todėl industrijos viduje vis dažniau girdimas požiūris, kad „žaidimo taisyklės“ turi būti aiškios: jei veikėjo išėjimas ar mirtis yra svarbi naratyvinė investicija, jos pasekmės turi būti apmąstytos ir išnaudotos tolimesniam pasakojimui kurti. Kitaip tariant, jei veikėjas miršta, to turi pakakti pokyčiams visatoje, o ne tik reakcijų srautams internete sukelti.
Tai reikalauja disciplinuoto scenarijaus rašymo, stiprių režisūros pasirinkimų ir ilgalaikio planavimo tarp studijos vadovų, prodiuserių ir kūrybinių komandų. Tik tokiu atveju paveldas bus ne tik atminimo objektas, bet ir dinamiška erdvė, kurioje gimsta naujos idėjos.
Apibendrinant — paveldas turi būti profesionaliai valdomas kaip vertybė: jis turi būti saugomas, bet ne sukaltas į marmurą. Tik tuo atveju jis veiks kaip platforma, iš kurios galima paleisti naujus pasakojimus ir kurti ilgalaikę kultūrinę vertę.
Galiausiai, bet svarbiausia — gerbėjų įtraukimas turi likti pagarbus ir informuotas. Gerai suplanuoti sprendimai dažnai pritraukia ne tik senus fanus, bet ir naują auditoriją, kuri mato franšizėje ne tik praeities šlovės resursą, bet ir erdvę naujiems naratyvams bei reprezentacijai.
Jei Marvel sugebės derinti šiuos elementus — tikslingus išėjimus, mantijos perdavimus, strategiškai pagrįstą recastingą ir iškalbingą multiverse naudojimą — ateinančios MCU fazės gali tapti ne nostalgijos šou, o kūrybiniu renesansu, kuriame paveldo pagarbos ir atkūrimo balansai bus subalansuoti profesionalia vizija.
Galų gale, ar Marvel pasirinks žudynes, išėjimus ar recastingą, svarbiau bus ne pats pasirinkimas, o tai, ar šie veiksmai tarnauja istorijai. Sveikiausios kino visatos yra tos, kurios leidžia personažams keistis, senti ir kartais kristi — nes tik tada rizika įgyja prasmę. Jei Marvel priims šią tiesą ir veiksmus pagrįs sąmoningai, kitas MCU etapas gali tapti kūrybiškumo ir naujumo piko laikotarpiu.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą