6 Minutės
Legendinis Kanų festivalis atranda naują epochą
Kai 2025-ųjų Kanų kino festivalio uždanga nusileido, kino pasaulis vis dar alsavo įspūdžių gausa. Legendinis festivalis, kasmet suburiantis ryškiausias tarptautinio kino žvaigždes, šiais metais pateikė ypatingai galingą filmų programą, netikėtus laimėtojus ir ne vieną istoriniu tapsiantį momentą. Per savaitę Prancūzijos Rivjeroje festivalio lankytojai ir kino kritikų elitas tapo unikalaus spektaklio liudininkais – nauji vardai ir žinomi meistrai kartu rašė kinui svarbias istorijas.
Auksinės palmės šakelės nugalėtojas – Irano kino triumfas
Didžiausias festivalio prizas – Auksinė palmės šakelė – šiemet iškeliavo į Iraną. Režisieriaus Jafaro Panahi filmas „Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ pavergė žiuri, kurios pirmininkė Juliette Binoche išskyrė šio filmo emocionalų, giliai žmogišką pasakojimą. Tai tik antrasis kartas, kai Irano kino kūrėjas laimi šį aukščiausią prizą nuo legendinio Abbaso Kiarostami „Vyšnių skonio“ triumfo.
Siužeto apžvalga ir kūrybinė komanda
„Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ – tai itin subtiliai surežisuota drama, kurioje pinasi likimo, atsparumo bei asmeninės tapatybės temos. Filme vaizduojami skirtingų sluoksnių žmonės, kurių kasdienybę apverčia aukštyn kojomis tragiška akimirka. Panahi pasitelkia stiprią aktorių komandą ir vizualiai paveikią kinematografiją, taip pabrėždamas Irano kino meninės kalbos jėgą. Pastebima, kad filme dominuoja realistinis stilius, kurį dar niekada ankščiau Panehi nebuvo ištobulintas iki tokio lygio.
Filmo filmavimo darbai vyko Teherane ir jo priemiesčiuose, ypatingas dėmesys skirtas autentiškai aplinkos atmosferai. Komandai pavyko perteikti tiek miesto pulsą, tiek intymias šeimos dramas, o aktoriai (tarp jų ryškiausios Irano kino žvaigždės ir debiutuojantys talentai) susilieja į vientisą emocinę visumą. Ypatingai išsiskiria pagrindinio vaidmens atlikėja Layla Hosseini, kurios pasirodymas jau vadinamas karjeros lūžiu.
Pagrindinių nugalėtojų vardai ir festivalio akcentai
2025 metų Kanai išsiskyrė ne tik gausiu filmų pasirinkimu, bet ir naujais vardais apdovanojimų sąraše. Štai keletas išskirtinių momentų ir laureatų:
- Didysis prizas (Grand Prix): „Sentimentalioji vertė“ (rež. Joachim Trier) – šeimos ryšius ir palikimo temas nagrinėjantis jaudinantis pasakojimas, įkvepiantis savo emociniu gilumu.
- Geriausias režisierius: Kleber Mendonça Filho už „Slaptą agentą“ – įtemptas šnipų trileris, kuris žiūrovus sužavėjo ne tik vizualiniu išpildymu, bet ir aktoriaus Wagnerio Mouros charizma. Neatsitiktinai jam atiteko ir geriausio aktoriaus prizas.
- Geriausia aktorė: Nadia Meliti išsiskyrė subtiliu, daugiaplaniu vaidmeniu filme „Mažoji paskutinė“, kuriame jos vaidyba tapo tikru festivalio perliuku.
- Geriausias scenarijus: Belgų brolių Jean-Pierre ir Luc Dardenne filmas „Jaunos mamos“ giriamas už jautrumą ir scenaristinį meistriškumą, atskleidžiantį kasdienybės dramų subtilybes.
- Žiuri prizas: Bendras dviejų kūrinių laimėjimas – „Sirat“ (rež. Oliver Laxe) ir „Krintančio garso aidai“ (rež. Masha Shilinsky), abu filmai išsiskyrė inovatyvia scenarijaus struktūra ir unikaliu pasakojimo stiliumi.
- Specialūs paminėjimai: „Prisikėlimas“ (rež. Bi Gan) ir „Mano tėvo šešėlis“ (rež. Akinola Davies jaunesnysis) susilaukė žiuri komplimentų dėl drąsios meninės vizijos ir filosofinių temų.
- Aukso kamera (Caméra d'Or): Debiutinis Hassano Hadi filmas „Prezidento pyragas“ tapo geriausiu pirmuoju pilnametražiu darbu. Trumpametražis prizas skirtas Tofiko Barhomo „Džiaugiuosi, kad tu jau miręs“ už taiklų ir šokiruojantį trumpą pasakojimą.
Festivalio atmosfera: gyvos emocijos ir kūrybinų proveržių gausa
Kanų festivalio 2025 metų leidimas prisimenamas ne vien apdovanojimais – kūrybinė atmosfera, diskusijos apie kino ateitį ir nauji meniniai eksperimentai kvietė žiūrovus permąstyti kino svarbą pasaulyje. Festivalio aikštėse buvo jaučiama įtampa dėl laukiamiausių premjerų ir kino kritikų vertinimų. Drauge su garsiausiais režisieriais ant raudonojo kilimo žengė ir debiutuojantys režisieriai iš viso pasaulio.
Vienas iš akcentų – didžiulis žiūrovų dėmesys filmams iš ne Vakarų kanonų, ypač Azijos ir Afrikos rečionių, kurios išdrįso naujai interpretuoti globalias temas. Tokia įvairovė įrodo, kad Kanai išlieka vieta, kur koncentruotas pasaulio kinas ir kūrėjų saviraiška.
Kritikų vertinimai ir asmeninės įžvalgos
Kritikai beveik vienu balsu pritarę sprendimui Auksinės palmės šakelės laureatu paskelbti Jafar Panahi kūrinį, pastebėjo, kad šis įvykis simboliškai pažymi „naujos epochos“ pradžią kino menui Iranui. Vidiniai politiniai iššūkiai, su kuriais susiduria režisierius, suteikė jo filmui papildomo dramatizmo ir emocinio poveikio. Daugelio nuomone, šiemet festivalio programa buvo drąsiausia per pastarąjį dešimtmetį – nauji autoriai varžėsi su žinomais režisieriais lygioje kovoje, o žiūrovai buvo apdovanoti originalių scenarijų ir nekanoninių pasakojimų gausa.
Asmeniniu požiūriu, festivalis šiemet leido iš naujo patikėti kiną kaip meno formą, gebančią ne tik pramogauti, bet ir įkvėpti pokyčių, kelti klausimus, drąsiai kalbėti apie pasaulio ir žmogaus būseną.
Filmo „Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ analizė
Jafaro Panahi naujausias darbas – gilus, emocionalus pasakojimas, kuriame svarbiausi tampa eilinių žmonių likimai, skaudžios moralinės dilemos ir nuolat kintanti gyvenimo tėkmė. Filmo ryškiausia ypatybė – kontrastingas vizualus stilius, kuriame autentiškos miesto erdvės susitinka su subtiliai apšviestomis interjero scenomis. Dialogams būdingas natūralumas, drąsiai atveriantis veikėjų dvasinį pasaulį ir kultūrinę aplinką.
Aktorių ansamblis, vadovaujamas Laylos Hosseini, kuria tikroviškus personažus: žiūrovas gali atpažinti save jų baimėse, viltyse ir svajonėse. Panahi meistriškai išnaudoja lėtą tempą, leisdamas įsižiūrėti į veikėjų emocijas, todėl filmu susidomės ir psichologinių dramų gerbėjai, ir tie, kurie ieško gilios meninės prasmės.
Filmo kūrimas ir socialinis kontekstas
Kuriant filmą pagrindu tapo ne tik asmeninės patirtys, bet ir šiuolaikinės Irano visuomenės iššūkiai. Kūrybinis procesas vyko sudėtingomis sąlygomis, bet būtent tai suteikė filmui autentiško, tikro gyvenimo pojūtį. Panahi ir jo komanda, nepaisant cenzūros ar logistikos sunkumų, pademonstravo, kad menas tebėra stipriausia laisvės forma.
Daugelyje scenų galima įžvelgti netiesioginę kritiką viešajai santvarkai ar moralinėms normoms, tačiau Panahi išlieka santūrus ir pagarbus, paliekantis žiūrovui spręsti apie veikėjų poelgių teisingumą arba beviltiškumą. Derinant subtilią simboliką su realistiniu siužetu, kūrėjai iškelia universalius klausimus: ar iš tiesų kiekvienas nelaimingas atsitikimas – tik likimo žaidimas, ar tai mūsų pasirinkimų pasekmė?
Kiti išskirtiniai filmai ir nauji vardai
Kanų 2025-ųjų žvaigždžių lietuje suspindėjo ir kitų talentų sukurti filmai. Joachim Trier „Sentimentalioji vertė“ subtiliai tyrinėja šeimos santykius ir palikimo filosofiją, išlaikydamas Skandinavijos kinui būdingą jautrumą. Kleber Mendonça Filho „Slaptas agentas“, laimėjęs geriausio režisieriaus ir aktoriaus titulus, prikausto įtampa ir psichologine įtaiga – puikus pasirinkimas trilerių mėgėjams.
Nadios Meliti atvaizduota „Mažoji paskutinė“ nuo pirmos scenos įtraukia į moters asmeninių iššūkių ir mažų pergalių pasaulį. Brolių Dardenne „Jaunos mamos“ atspindi belgų socialiniam kinui būdingą gilumą, o abiejų filmų bendras bruožas – sugebėjimas užmegzti nuoširdų ryšį su žiūrovu.
Didelį susidomėjimą pelnė eksperimentiniai „Sirat“ ir „Krintančio garso aidai“, kuriais žavėjosi režisūros studentai ir kino meno naujovių ieškantys žiūrovai. „Prisikėlimas“ bei „Mano tėvo šešėlis“ ryškiai išsiskyrė vizualiais sprendimais ir šiuolaikinei dokumentikai artimu požiūriu.
Festivalio įtaka Lietuvai ir pasauliui
Kino industrijos ekspertai neabejoja, kad šių metų Kanų rezultatai ilgainiui nulems arthauzinio kino tendencijas Lietuvoje ir Europoje. Netrukus lietuvių žiūrovai kino teatruose galės pamatyti daugumą šių apdovanotų filmų. Skirtingų kultūrų, meninių srovių ir pasakojimo technikų susiliejimas įrodo, kad Kanų festivalis yra pagrindinis kino kelrodas bijantiems įstrigti rutinose. Dėl gausių diskusijų apie socialines temas, festivalis aktualus ir Lietuvos žiūrovams, besidomintiems ne tik pramoginiu, bet ir intelektualiuoju kinu.
Išvada
78-asis Kanų kino festivalis užbaigė dar vieną įspūdingą puslapį pasaulio kino istorijoje. Šių metų laureatų sąraše – ir pažįstamos pavardės, ir drąsių debiutų autoriai, kurių darbai prasiplečia už nacionalinių ribų. Jafaro Panahi „Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ – gili, filosofiška drama, nedrąsiai nagrinėjanti likimo bei žmogaus stichijas, o kartu įrodanti, kad ir tolimo Irano kinas peržengia meninius barjerus ir keičia mūsų suvokimą apie kiną.
Dėl galingų filmų, inovatyvių sprendimų ir įvairių kultūrų dialogo – Kanai išliko didžiausia vieta pasaulyje, kurioje gimsta kinas, galintis vienaip ar kitaip paveikti ir lietuvišką kino mylėtoją. Jei esate tikri kino, televizijos serialų ir menų entuziastai – šių metų Kanų festivalio filmai iš tiesų praturtins jūsų žiūrėjimo sąrašą ir įkvėps ilgoms diskusijoms po seanso.
Komentarai