6 Minutės
Nauja adaptacija, senos aistros
Emerald Fennell 2026 metų adaptacija pagal Emily Brontë romaną Vėtraus kalnas (angl. Wuthering Heights) tapo netikėta diskusijų tema šį sezoną — ne todėl, kad kritikų nuomonės būtų vieningos, o todėl, kad būtent žiūrovai ją priėmė šilčiau. Nepaisant ginčų dėl vaidmenų paskirstymo ir drąsių siužetinių nukrypimų nuo originalo, kino žiūrovai filmui skyrė entuziastingą palaikymą: svetainėje Rotten Tomatoes šiuo metu nurodomas 84% žiūrovų reitingas, pagrįstas daugiau nei 250 patvirtintų įvertinimų, tuo tarpu kritikų reitingas siekia 63%.
Margot Robbie ir Jacob Elordi įkūnija audringus pagrindinius veikėjus — Catherine Earnshaw ir Heathcliff — ir pateikia vaidybiniu grįstą centrą Fennell vizualiai ambicingai interpretacijai. Produkcijos dizainas ir operatoriaus darbas sulaukė plačių žiūrovų pagyrų už atmosferinį pelkynų ir interjerų perdailinimą, sukuriant juntamą, klaustrofobišką pasaulį, kuris dera su filmo obsesijos, pavydo ir keršto temomis.
Ši nauja versija išsiskiria ne tik aktorių tandemu, bet ir režisūros sprendimais, kurie pabrėžia emocinį intensyvumą ir sensorinį filmo pobūdį. Scenos kompozicija, šviesos bei šešėlių žaismas, garso dizainas ir garso takelis dirba kartu, kad žiūrovas pajustų tą stiprų psichologinį spaudimą, kurį literatūroje sukelia Brontë stiprūs jausmai. Tuo pačiu metu Fennell nebijo priimti interpretacinių sprendimų, kurie skiriasi nuo tradicinės kanoninės linijos — tai viena iš priežasčių, kodėl dalis literatūros mylėtojų suabejojo adaptacijos ištikimybe romanui.
Kodėl žiūrovai šiltai priima šią versiją
Dalį teigiamo žiūrovų atsako lemia stipri chemija tarp Robbie ir Elordi bei Fennell drąsūs režisūriniai sprendimai. Fanai vertina versiją, kuri labiau jaučiasi kaip kinematografinis kūrinys, o ne griežtai ištikimas tekstui įtvirtintas ekranizavimas — su modernesniu tempu, intensyvesnėmis gamybos vertybėmis ir aiškiu stilistiniu pasirinkimu. Tai versija, kuri akcentuoja vizualinį, jausminį ir aktorinį pasakojimą, o ne pastovų romanui privalomą chronologinį atkūrimą.
Tuo pačiu literatūriniai puristai garsiai reiškia abejones dėl siužeto pakeitimų ir reprezentacijos sprendimų — toks konfliktas yra įprastas kiekvieną kartą, kai kanoninis kūrinys interpretacijai perduodamas šiuolaikiniams ekranams. Diskusijos apima tiek personažų motyvacijų niuansus, tiek lyčių, rasės ar socialinių kontekstų akcentus, kurie gali pakeisti žiūrovo supratimą apie veikėjų elgesį ir romanui būdingą moralinį foną.
Kontekstas padeda paaiškinti šį padalijimą: Fennell labiausiai žinoma dėl filmo Promising Young Woman, kuris irgi suskaldė kritikų bei žiūrovų nuomones, bet paskatino platesnę diskusiją apie temas ir režisūrinius metodus. Jos drąsa imtis rizikos atspindi platesnę kino industrijos tendenciją — pastarųjų metų adaptacijos dažnai pirmiausia renkasi nuotaiką, aktorių atlikimą ir aktualų teminį rėmą, o ne tiesioginį ištikimumą literatūriniam tekstui. Srautinės platformos, tarptautiniai bilietų pardavimai ir konkurencija dėl auditorijos verčia kūrėjus pristatyti klasiką taip, kad ji rezonuotų su naujomis žiūrovų kartomis.
Ši adaptacija savo vietą kitų versijų kontekste užima įdomiai: pagal Rotten Tomatoes tik 1939 metų filmas vis dar turi šiek tiek aukštesnį žiūrovų reitingą (85%), o kitos versijos — 1970, 1992 ir 2011 metais darytos adaptacijos — sulaukia žemesnių žiūrovų įvertinimų. Tai reiškia, kad Fennell filmas publikai yra tarp labiausiai vertinamų versijų, nors kritikų vertinimai yra santūresni. Ši padėtis aiškiai rodo skirtumą tarp institucinių kritikų nuomonės ir platesnės publikos priėmimo, kuris kartais lemia plėtesnę kultūrinę diskusiją apie kūrinio aktualumą šiuolaikiniame kontekste.
Už skaičių ribų: užkulisiai ir priėmimas. LuckyChap Productions, Margot Robbie įkurta gamybos kompanija, stambiausi sprendimai kostiumų ir dekoracijų srityje prisidėjo prie filmo taktilinio pojūčio. Kruopščiai parinktos medžiagos, audinių faktūros, makiažas ir šukuosenos, taip pat dekoracijų detalizacija suteikia filmo erdvei fizinio realumo pojūtį, kuriame žiūrovas gali „priglusti" prie veikėjų gyvenimo atmosferos. Socialiniuose tinkluose gerbėjai šiltai priėmė filmo estetiką ir pagrindinių vaidmenų atlikimus — dalijasi šplashscreen'ais, kadrų analizėmis, garso takelio fragmentais bei pritaikytomis scenų interpretacijomis; tuo pačiu metu interneto knygų bendruomenėse tebesitęsia aštrios diskusijos apie ištikimybę tekstui ir autoriaus ketinimų interpretaciją.
Techniniai sprendimai, tokie kaip kameros judesio strategija, objektyvų pasirinkimas ir apšvietimo sprendimai, akcentuoja Fennell norą sukurti kino kalbą, kuri veikia kaip emocinis amplifikatorius. Operatorius ir režisierė dirbo arti, kad išgautų tokią kinematografinę estetiką, kuri leidžia veikėjams būti „didesniais" už žodžius — judesiai ir pauzės tampa emociniais akcentais. Garso dizainas, įskaitant aplinkos garsus, vėjo švilpimą, durų virpesius ir net kvapų impresijas perteikiančias kino priemones, sustiprina klaustrofobišką erdvės pojūtį. Visa tai prisideda prie bendros strategijos — filmas siekia tapti ne tik pasakojimu apie meilę ir kerštą, bet ir sensorine patirtimi.
Palyginimai su ankstesnėmis adaptacijomis ir su Fennell ankstesniu darbu (ypač Promising Young Woman) paverčia šį filmą įdomiu studijos objektu, kaip klasikinė literatūra gali būti perpakavota šiuolaikinei skoniui. Kai kurios ankstesnės versijos labiau laikėsi autentiškos laikmečio rekonstrukcijos ir pasakojimo chronologijos; Fennell sprendimai, priešingai, labiau orientuoti į psichologinį poveikį ir teminį rezonansą su šiuolaikinėmis problemomis — tai suteikia adaptacijai šiuolaikiškumo, bet kartu ir prieštaringumo.
Aktorių atranka ir personažų portretai taip pat yra svarbūs priimant šį filmą. Margot Robbie kaip Catherine siūlo interpretaciją, kurioje aiškiai juntamas tiek pažeidžiamumas, tiek valia; Jacob Elordi Heathcliff vaizduoja tamsų, kartais grėsmingą pasąmonės sluoksnį, kurio intensyvumas yra pagrindinis konfliktų priežastis. Šių dviejų aktorių atlikimas tampa filmo šerimi, o režisūrinės nuorodos leidžia jiems išeiti už tradicinio romantiško kanono ribų ir pristatyti veikėjus kaip sudėtingas, daugiasluoksnes asmenybes.
Be estetikos ir vaidybos, svarbu atkreipti dėmesį į adaptacijos pritaikomumo klausimus: kaip filmas kalba apie klasę, paveldą, socialinę mobilumą ir psichologines traumas. Fennell interpretuoja šiuos aspektus per modernią prizmę, kuri leidžia žiūrovui tiesiogiai susieti praeities konfliktus su šiandienos socialinėmis dinamika. Tai suteikia adaptacijai platesnį kultūrinį dėmenį, todėl filmas dažnai aptariamas ne tik kaip literatūrinis ekranizavimas, bet ir kaip savarankiškas sociokultūrinis komentaras.
Galiausiai, nepriklausomai nuo to, ar žiūrovas laiko šią versiją „sėkminga“ adaptacija, ar drąsiu interpretaciniu eksperimentu, filmas sėkmingai atgaivino susidomėjimą Brontë romanu tarp naujos kartos kino mėgėjų. Tai yra vienas iš svarbių privalumų — adaptacija paskatino pokalbius apie originalo temas, perskaitymus ir naujas interpretacijas, o tai savo ruožtu gali skatinti tiek skaitytojų, tiek kino žiūrovų susidomėjimą literatūra ir jos ekraniniais atitikmenimis.
Trumpai: netobula, bet stipri adaptacija, kuri daugeliui žiūrovų atspindi Brontë istorijos emocinius ekstremumus taip, kad tai jaučiasi ir kinematografiška, ir šiuolaikiška — adaptacija, kuri kelia klausimus ir vienu metu suteikia estetinį bei emocinį potyrį.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą