7 Minutės
Mirga naujos gandų bangos apie Mission: Impossible 9
Internete pasirodė naujas gandas, kuriame teigiama, kad Oskaro laureatė Chloe Zhao buvo pakviesta parašyti ir režisuoti Mission: Impossible 9 – kitą Tomo Cruise'o ilgai gyvuojančios veiksmo franšizės dalį. Šį pranešimą paskelbė pramogų naujienų ir gandų paskyra DeuxMoi, kuri skelbia, jog Cruise jau susitiko su Zhao ir aptarė ankstyvas istorijos idėjas. Kaip ir dauguma socialiniuose tinkluose gimstančių pranešimų, šis kol kas nėra patvirtintas pagrindinių pramogų pramonės leidinių.
Gandas iš karto sukėlė diskusijas kino bendruomenėje: Chloe Zhao, žinoma dėl intymių ir natūralistiškų filmų, atsidūrimas tokioje didelio masto veiksmo franšizėje būtų reikšmingas poslinkis. Tai taip pat pratęsia platesnį Holivudo polinkį kviesti autorinius režisierius atnaujinti ilgai trunkančias serijas ir suteikti joms naują kūrybinį impulsą.
Svarbu pažymėti, kad kol nėra oficialaus patvirtinimo iš leidėjų ar prodiuserių, reikėtų vertinti informaciją atsargiai. Tačiau net jei gandas nepasitvirtintų, idėja, kad režisierė kaip Chloe Zhao galėtų interpretuoti didelio biudžeto veiksmo franšizę, yra įdomus mąstymo eksperimentas, kuris atskleidžia, kaip kino industrija ieško naujų kūrybinių kombinacijų, kad išlaikytų blockbuster serijas gyvybingas.
Kodėl tai būtų ryškus kūrybinis posūkis
Chloe Zhao labiausiai išgarsėjo intymiomis, realistiškomis juostomis, tokiomis kaip Nomadland, kurioje dominuoja tylūs charakterių momentai ir natūralistinis pasakojimas, bei vizualiai atmosferine Eternals. Jos režisūros stilius akcentuoja žmogaus santykius, aplinkos vaidmenį emociniame fone ir plačius, poetinius kraštovaizdžius. Tokia estetinė ir pasakojimo kryptis kontrastuoja su tradicine Mission: Impossible franšizės estetika, kurią pastaraisiais filmais formavo Christopher McQuarrie: intensyvūs praktiniai triukai, greiti tempai ir sudėtingos, dažnai labirinto tipo intrigos.
Jei Zhao imtųsi režisūros ar scenarijaus rašymo, tai nebūtinai reikštų, kad franšizė praras savo spektaklio elementą. Vietoje to būtų įdomu stebėti, kaip jos jautrus personažų portretavimas galėtų sugretinti vidinę veikėjų dinamiką su didelio masto veiksmo scenomis. Galimos kryptys:
- Perspektyvų gilumas: didesnis dėmesys Ethanui Huntui ir jo emocinėms pasekmėms po ankstesnių įvykių;
- Ritmo perkrovimas: lėtesnės, įtampą kauptančios scenos, kurios pabrėžia psichologinę įtampą prieš didelius triukus;
- Vizualinis poetizmas: Zhao būdingas peizažų ir aplinkos naudojimas kaip pasakojimo dalis, kuris galėtų suteikti franšizei naują, plastiškesnę estetiką;
- Charakterių intymumas: mažesni, filmuoti realistiškai momentai, kurie leidžia žiūrovui labiau įsijausti į herojų pasirinkimus ir moralines dilemas.
Tuo pačiu metu yra ir kita galimybė: Chloe Zhao galėtų pritaikyti savo stilistiką prie franšizės reikalavimų ir didinti savo vizualinį mastelį, kuriant grandiozines, bet kartu emocingas scenas. Tokiu atveju jos režisūros jausmas – dėmesys aktorių vaidybai ir natūralistiniams momentams – galėtų suteikti geresnį balansą tarp adrenalino ir žmogaus istorijų, o tai dažnai yra ilgaamžiškos franšizės paslaptis.
Akivaizdu, kad lyginimai su McQuarrie yra neišvengiami: jis įvedė kinetinius setus ir painią, dėlionę primenančią siužetų struktūrą, kuri puikiai tiko Cruise'o triukams. Zhao pasirinkimas galėtų reikšti pokytį nuo „greito ir sudėtingo“ link „gilesnio ir empatiškesnio“ filmo, arba – geriausiu atveju – abiejų junginį. Tokia permaina atitinka platesnį industrijos trendą, kai studijos kviečia autorinius režisierius atgaivinti franšizes (pvz., Taika Waititi Thor: Love and Thunder ar Denis Villeneuve Dune atvejai).
Diskusija apie potencialų toninį poslinkį taip pat plėtoja klausimus apie garso takelį, montažą ir kadravimo sprendimus: Zhao dažnai dirba su subtilia, erdvinę atmosferą kuriančia kinematografija, kuri galėtų pakeisti tradicinį greitą montažą ir triukų akcentavimą. Kita vertus, franšizės gerbėjai tikisi tam tikrų „ištikimybių“ – konkrečių veikėjų arkų, pagrindinių triukų ir emocinių kulminacijų, kurios sudaro Mission: Impossible prekinį ženklą. Režisieriaus užduotis būtų surasti sprendimą, kaip išlaikyti franšizės tapatybę ir tuo pačiu pasiūlyti naują režisūrinį požiūrį.
Kontekstas: franšizės nuovargis ir krypties korekcija
Mission: Impossible – The Final Reckoning buvo reklamuojamas kaip kulminacinė istorijos dalis, tačiau filmo pabaiga paliko duris atviras tolimesnėms dalims. Nors filmas nebuvo finansinis fiasko, jis nepasižymėjo tokia sėkme tiek kritiškai, tiek komercine prasme, kaip kai kurie ankstesni serijos šedevrai. Dėl to kilo spėlionių, ar Cruise ir prodiuseriai nesuteiks valdymo kažkam kitam – naujoms kūrybinėms balsams, kurie galėtų atgaivinti prekės ženklą ir pritraukti platesnę auditoriją.
Per pastaruosius dešimtmečius kino industrijoje atsirado tam tikra dinamika: franšizės, pasiekusios aukštumas, natūraliai susiduria su „nuovargiu“ – žiūrovai nori naujovių. Vienas iš sprendimų yra pasikviesti režisierius, turinčius stiprų autorišką braižą, siekiant suteikti serijai naują tapatybę. Tokie pavyzdžiai apima ne tik anksčiau minėtus Waititi ir Villeneuve, bet ir kitus atvejus, kai komercinės franšizės ieško kūrybinio atsinaujinimo per neįprastus režisieriaus pasirinkimus.
Be to, naujo požiūrio paieška gali būti susijusi su platesnėmis industrijos permainomis: pokyčiais auditorijų skonio, transliacijos platformų įtakos didėjimu ir poreikiu sukurti turinį, kuris veiktų tiek kino teatruose, tiek skaitmeninėse platformose. Tokios strategijos dalis – įtraukti daugiau emocinės ir psichologinės gilumos, kad filmai ilgiau išliktų diskusijose ir pritrauktų ne tik tradicinius veiksmo žanro gerbėjus, bet ir platesnę auditoriją, kuri vertina charakterių vystymą ir filmų teminę gylį.
Smulkūs užkulisiai: naujausias filmas subūrė Cruise'ą su pažįstama aktorių grupe, į kurią įėjo Hayley Atwell, Ving Rhames, Simon Pegg ir Esai Morales. Jei Zhao pasirašytų sutartį, ji taptų viena iš nedaugelio Oskarą laimėjusių režisierių, dirbusių prie Mission: Impossible projekto — tai pats savaime būtų svarbi žinia tiek industrijai, tiek kino istorijai.
Vis dėlto reikia priminti, kad DeuxMoi nors ir nutraukė keletą pramogų naujienų skandalų anksčiau, nėra pirminis oficialus šaltinis. Oficialūs pranešimai iš studijos, prodiuserių arba Tomo Cruise'o atstovų būtų reikšmingi patvirtinant bet kokius susitarimus. Tradiciniai industrijos leidiniai, tokie kaip Variety, The Hollywood Reporter ar Deadline, greičiausiai patvirtintų formalų samdymą, jei toks būtų.
Laikas ir logistikos aspektai taip pat bus svarbūs: didelio masto franšizės projektai reikalauja ilgo planavimo, didelių gamybos biudžetų, stambių lokacijų užsakymų, triukų komandos ir aktorių grafiko derinimo. Jei Zhao imtųsi projekto, reikėtų pamatyti, kaip jos darbo metodai — kurie dažnai apima intymumą, improvizacijas ir vietinių „natūralaus“ grožį akcentuojančių sprendimų paiešką — derėtų su reikalavimais kurti itin saugius ir techniškai sudėtingus veiksmo epizodus. Tai gali paskatinti kūrybinį bendradarbiavimą tarp jos ilgalaikio komandos narių ir franšizės techninių specialistų.
Galiausiai, ne mažiau svarbus ir žiūrovų bei kritikų priėmimas: net jei Chloe Zhao pateiktų novatorišką, jos braižą demonstruojantį Mission: Impossible variantą, filmo sėkmę lemia ne tik režisieriaus vardas, bet ir tai, ar naujasis tonas pritrauks tiek senąją, tiek naują auditoriją. Tai iššūkis – bet ir galimybė: tinkamai suderinta autoriška vizija ir franšizės elementai gali sukurti produktą, kuris ne tik atgaivintų seriją, bet ir išplėstų jos meninę vertę.
Ar šis gandas pasitvirtins, pamatysime tik po oficialių pranešimų. Tačiau diskusijos apie Chloe Zhao kaip galimą Mission: Impossible režisierę atskleidžia platesnį Holivudo pokalbį apie kūrybinį atsinaujinimą, rizikavimą ir autorystės vietą didelio biudžeto pramoginiuose filmuose.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą