8 Minutės
Ką žinome iki šiol
Brie Larson tikrinasi priešais kamerą vadovaudama aukšto profilio siaubo projektui, dabar pavadintam Skeletons, kurio prodiuseris yra J.J. Abrams, o režisorius – JT Mollner. Filmas pirmą kartą buvo paskelbtas 2025 m. dirbiniu pavadinimu Fail-Safe ir yra pritaikytas pagal žanro autoriaus Philipo Fracassi trumpąją istoriją. Mollner ir scenaristas Brianas Duffieldas bendradarbiavo rašydami scenarijų, žadėdami modernią reinvenciją į kūrinių (creature) pagrindu sukurtą, šeimai skirtą siaubą, kuri jungia intymų psichologinį terorą su monstrų motyvais.
Aprašomas kaip pasakojimas per jauno berniuko akis, Skeletons nukreipia dėmesį į vaiką, kuris palaipsniui suvokia, kad jo mylimi tėvai slepia trikdančią tiesą apie jo motinos tikrąją prigimtį. Premisa linksta prie intymaus, psichologinio įtampos kūrimo, o ne vien plokščių šuoliukų-baisučių (jump-scares), taip pozicionuodama filmą tradicijoje, kurioje namų drama susilieja su keistais, monstriškais elementais. Tokia kūrinių siaubo koncepcija remiasi subtilių nuotaikų, šeimos dinamikos ir lėto, bet palaikančio siaubo kūrimu, o tai dažnai reikalauja jautraus režisieriaus/aktorių darbo, kruopštaus montažo ir tikslios garso takelio architektūros.
Scenarijaus adaptacija iš trumposios istorijos savaime diktuoja tam tikrą dramaturgiją: trumpa prozinė forma dažnai turi tūrį ir intensyvumą, kurį reikia išplėsti į pilno ilgio kino kūrinį. Mollner ir Duffieldas, derindami savo požiūrius, gali plėsti originalią istoriją į platesnį naratyvą, išlaikydami pagrindinę klaidinančią idėją – vaikų perspektyvos jautrumą ir šeimos paslaptis – bei įvedant naujus elementus: charakterių fonus, simboliką ir vizualines metaforas, kurios pabrėš siaubo estetiką. Tokia adaptacija taip pat suteikia galimybę kūrybiškai spręsti klausimus apie specialiuosius efektus: ar monstras bus praktiškai sukurtas, ar daugiau remtasi VFX, ir kaip estetika tarnaus psichologiniam siaubui.
Pramonės šnabždesiai ir didelis studijos laimėjimas
Sony Pictures neseniai laimėjo Skeletons pasaulines platinimo teises po intensyvios varžybos su Paramount, Warner Bros. ir Neon. Šaltiniai praneša, kad Sony pasiūlymas buvo agresyvus ir, kaip teigiama, viršijo 20 milijonų dolerių, kas pabrėžia studijų vertinimą žvaigždžių varomam siaubui, dirbančiam su festivalio reputaciją turinčiais kūrėjais. Kol kas tiksli išleidimo data nenustatyta ir papildomi aktorių vardai dar nepatvirtinti, tačiau filmo pirkimas signalizuoja, kad studija mato komercinį ir kritinį potencialą.
Ši akvizicija atspindi platesnį tendencijų kraštovaizdį: studijos vis dažniau pasirengusios mokėti premijas už aukšto koncepcijos siaubo projektus, kurie gali gerai pasirodyti tiek kino teatruose, tiek srautinėse platformose. Siaubo žanras išlieka vienu ekonomiškiausių – mažesni gamybos biudžetai ir nuolatinis auditorijos susidomėjimas dažnai paverčia investicijas į neproporcingas grąžas, ypač kai projekte dalyvauja bankabilinė žvaigždė ir įtakingas prodiuseris kaip Abrams. Tokia strategija taip pat dažnai atkreipia festivalio programų dėmesį, o sėkmė festivaliuose gali padidinti filmo prestižą ir komercinę vertę.
Iš ekonominės perspektyvos, Sony sprendimas užsidirbti didesnę sumą rodo, kad studijos vertina ne tik momentinę grąžą, bet ir ilgalaikį intelektualinio turto (IP) potencialą bei prekės ženklo priedangą. Siaubo filmai, kurie gauna festivalio šlifą ir kritinį atsaką, dažnai palaiko ilgalaikį srautą per transliavimo platformas, video-on-demand ir tarptautinį platinimą, todėl investicija gali atsipirkti per kelias skirtingas pajamas. Be to, studijų investicijos tokio lygio dažnai garantuoja geresnį marketingo biudžetą, kuris yra lemiamas elementas sėkmingam debiutui komercinėje erdvėje.
Kaip „Skeletons“ dera prie pastarųjų siaubo tendencijų
Skeletons artimas pastariesiems filmams, kurie per vaikų akis nagrinėja monstriškas arba keistas šeimos paslaptis – pagalvokite apie The Babadook, The Orphanage ar net A Quiet Place šeimos konfliktų kaip fronto linijos pasakojimo prasme. Šie filmai naudoja šeimą kaip mikrokozmosą, kuriame užslėptos traumos ar paslaptys transformuojamos į siaubingas figūras. JT Mollnerio ankstesnis filmas Strange Darling (2023) parodė jo gebėjimą kurti klaustrofobiją ir nuotaika paremtą grėsmę; tokių technikų panaudojimas kartu su Larson gebėjimu perkelti emocinį gilumą – ji įrodė savo polinkį į dramą tiek „Captain Marvel“, tiek nepriklausomuose projektuose – sukuria intriguojantį kūrybinį derinį.
Be to, projekte yra meta-sluoksnis: Bad Robot (Abrams) dalyvavimas primena ankstesnius Abramsui artimus žanro eksperimentus, pavyzdžiui Overlord, kuriuose susiduria komercinės ambicijos ir festivalio estetikos. Tokie santykiai dažnai suteikia filmams dvigubą tikslą – įsiskverbti į kino festivalius, kur atkreipiamas dėmesys į autorinį braižą ir kūrybinį rizikos prisiėmimą, tuo pačiu išlaikant komercinį patrauklumą plačiajai auditorijai. Mollnerio festivalinis sėkmės takas ir Duffieldo scenaristinis portfelis suteikia projektui lankstumo – Skeletons gali atsirasti kažkur tarp art house siaubo nerimo ir masinio kino spektaklio.
Estetiškai, filmo tonas greičiausiai remsis subtilesniu vizualiniu dizainu: naudojant sumanią apšvietimo schemą, siaurą kameros objektyvą, ilgas kadrų sekas ir garso dizaino sluoksniavimą, galima kurti tą įtampą, kuri labiau grįsta psichologine baime nei greitais siaubo pabudimais. Tokia strategija leidžia pasitelkti tiek praktinius, tiek skaitmeninius efektus, kad monstriškumas būtų tiek įtikinamas, tiek metaforiškas – t. y. monstras gali veikti kaip konkreti grėsmė ir tuo pačiu kaip psichologinė simbolika, atspindinti šeimos paslaptis ar traumas.
Be to, svarbu paminėti aktorių darbą ir charakterių kūrimą: šeimos narių tarpusavio dinamika – ypač tėvų ir vaiko santykis – taps emociniu ašimi, kuri lemia, ar žiūrovas gaus empatišką patirtį. Jei filmas sugebės išlaikyti subalansuotą pusiausvyrą tarp intymaus, charakterio orientuoto pasakojimo ir platesnio siaubo konteksto, jis gali tapti pavyzdžiu, kaip „kūrinio siaubas“ (creature horror) gali būti apgalvotas ir jaudinantis šiuolaikiniame kino rinkinyje.
„Skeletons atrodo pasirengęs suderinti intymų siaubą su studijos galia,“ sako kino analitikas Theo Barnes. „Sony sumokėjo aukštą kainą ir su Abrams už nugaros filmas tikriausiai sieks tiek festivalinio patikimumo, tiek bilietų kasos pasiekiamumo. Svarbiausia bus išsaugoti istorijos mažo masto terorą, nepajudinant ją nuo didesnių studijinių lūkesčių.“ Barnes komentaruose atkreipiamas dėmesys į rizikos balansavimą: kuo stipresnė studijos parama, tuo didesnės galimybės pakelti filmą į platesnę auditoriją, bet tuo pat metu gali kilti spaudimas pridėti komercinių elementų, kurie sukuria trintį su režisieriaus intencija.
Ką verta stebėti
- Aktorių pranešimai: Kas atliks tėvų ir berniuko vaidmenis, formuos filmo emocinį svorį ir auditorijos ryšį su istorija. Castingas bus svarbus ne tik žvaigždės vardo atžvilgiu, bet ir dėl to, ar aktoriai gali perteikti subtilią psichologinę įtampą.
- Tonio balansas: Ar filmas išlaikys Mollnerio įtemptą, santūresnį stilių, ar pasuks link platesnio, blockbuster tipo siaubo? Šis sprendimas paveiks tiek festivalinius šansus, tiek komercinį potencialą.
- Išleidimo strategija: Sony gali pasirinkti subalansuotą modelį — festivalio pasaulinė premjera, po kurios seks ribotas kino ekranų atidarymas ir vėlesnis srautinio perdavimo sandoris. Tokia taktinė schema padeda pirmiausia užsitarnauti kritikų dėmesį, o vėliau — pasiekti platesnę auditoriją per marketingo kampanijas.
Siaubo mėgėjams, ypač tiems, kurie vertina psichologinį kūrinio siaubą (creature horror) ir personažų pirmumo pasakojimus, Skeletons yra projektas, kurį verta stebėti. Jo kilmė — Larson dalyvavimas, Abrams prodiusavimo įtaka, Mollnerio režisūrinė vizija ir konkurencinga studijos pirkimo kova — reiškia, kad tai gali būti daugiau nei įprastas žanro įrašas. Nors informacijos apie siužeto detales tebėra nedaug, auga lūkesčiai dėl kūrinio, galinčio tyliai trikdyti žiūrovus ir tuo pačiu pasiekti platų rinką.
Techniniu požiūriu verta stebėti keletą elementų, kurie gali nulemti filmo sėkmę: garso dizainas (kuris siaubo žanre neretai atlieka pusę darbo), vizualinis stilius ir montažo taktika, specialieji efektai bei aktorių emocinis įsipareigojimas. Taip pat svarbios sprendimo klausimai apie produkcijos mastą: ar filmas išliks intymus ir susitelkęs į ribotą lokaciją, ar plėsis į platesnę erdvę, reikalaujančią didesnio biudžeto? Sprendimai šiuose klausimuose tiesiogiai paveiks tiek kino kritikų, tiek masinės auditorijos priėmimą.
Paskutinė mintis: jei Skeletons išsaugos mažą, šiurpią savo trumposios istorijos šerdį ir tuo pačiu pasinaudos stipriais aktoriniais pasirodymais bei apgalvota studijos podpora, jis gali tapti išskirtiniu šiuolaikinio kūrinio siaubo pavyzdžiu, gerbiančiu tiek intymumą, tiek mastą. Tokios savybės galėtų padėti filmui užtikrinti ilgalaikį poveikį siaubo žiūrovams ir kino ekspertams, sukuriant balansą tarp autorinės raiškos ir komercinio pasiekiamumo.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą