5 Minutės
Bill Hader pereina nuo TV pagyrimų prie psichologinio siaubo
Bill Hader žengia nuo mažojo ekrano į režisieriaus kėdę savo pirmame pilno ilgio filme. Pavadintas They Know (liet. Jie žino), projektas – kurį Hader rašo, režisuoja, prodiusuoja ir kuriame jis taip pat vaidins – planuojamas pradėti filmuoti šį pavasarį Los Andžele studijos MRC užsakymu. Premisa paprasta, tačiau įtempta: išsiskyręs tėvas ima įtarti savo buvusios žmonos naują partnerį – paslaptingą vyrą, kuris gali daryti keistą ir neraminantį poveikį jų vaikams. Šis pagrindinis konfliktas leidžia tyrinėti šeimos dinamiką, tėvystės baimes ir lėtai kylančią paranoją – elementus, dažnai naudojamus psichologiniuose siaubo filmuose ir trileriuose.
Kuo They Know išsiskiria
Haderis kartu su Duffy Boudreau, savo bendradarbiu iš pripažinto serialo Barry, kartu kūrė scenarijų. Ši kūrybinė partnerystė svarbi: serialas Barry atskleidė Haderio gebėjimą subalansuoti niūroką humorą su giliu psichologiniu diskomfortu, o They Know atrodo skirtas šią jauseną perkelti į pilno metražo siaubo filmą. Be to, Haderis prisijungia prie vis augančio komikų, tapusių siaubo kino kūrėjais, rato – tendencijos, kuri pastaraisiais metais davė ryškių, netikėtų ir įtikinamų darbų. Filmo tonas, akcentuojantis subtilų nerimą ir charakterių vystymą, gali skirtis nuo tradicinio siaubo filmo su daug efektų; tai artimesnis psichologiniam siaubui, kuriame svarbūs niuansai, aktorių interpretacijos ir nuolatinė įtampa.
Palyginimai ir kontekstas
Naturalu palyginti They Know su Jordan Peele pasiekimais – Peele perdirbo komiko intuiciją dėl laiko pojūčio ir socialinių įžvalgų į stiprią, sąmoningą siaubą (pvz., Get Out, Us). Haderis pelnė kelis Emmy apdovanojimus ir tris Režisierių gildijos prizus už Barry, o jo patirtis SNL ir kino komedijoje suteikia jam kitokį, dažnai tamsesnį komišką balsą nei Peele – tai gali reikšti, kad Haderio siaubas bus labiau atmosferiškas ir niuansuotas, orientuotas į nuotaiką ir vidinę įtampą, o ne į plačią satyrą. Tokie palyginimai yra naudingas kontekstas: jie padeda žiūrovams suprasti, ko tikėtis, tačiau svarbu nepamiršti, kad kiekvienas kūrėjas interpretuoja siaubo ir komedijos sankirtą savaip. Haderio stiprybė gali būti gebėjimas kurti subtiliai neraminančius personažus ir situacijas, kur kiekvienas mažas gestas ar frazė vėliau įgauna didesnę reikšmę, taip konstruojant ilgalaikį psichologinį diskomfortą.
Už Peele ribų Holivude vis dažniau matome komikų, išbandančių save siaubo žanre, ir studijos tampa imlesnės projektams, kurie dera baugumą su charakterių varomo drama. Tokie hibridiniai filmai dažnai pasiekia auditorijas, kurios nori ne tik šoką ar šurmulą, bet ir giliau veikiančią emocinę patirtį. MRC investicija į Haderio pirmąjį pilno metražo filmą signalizuoja pasitikėjimą šiuo deriniu bei Haderio jau įrodytais pasakojimo gebėjimais. Studijos požiūris į tokio tipo kūrinius keičiasi – dabar daugiau dėmesio skiriama autoriams, kurie gali pateikti unikalų balsą ir sukurti filmus, kuriuose siaubo elementai tarnauja gilesnei teminei analizei. Tai apima dėmesį režisūrai, aktorių darbui, garso dizainui ir subtiliam montažui, o ne vien tik tradiciniams siaubo efektams.
Užkulisiuose ir lūkesčiai
Planuojami filmavimo darbai Los Andžele šį pavasarį rodo, kad projekto mastas greičiausiai bus intymesnis, o ne didelio biudžeto specialiųjų efektų spektaklis – tai geras ženklas psichologiniam trileriui, kuriame pagrindiniai įrankiai yra atmosfera, apšvietimas, aktorių charakterizacija ir garso aplinka. Įdomu pažymėti, kad filmas išaugo iš originalios Haderio ir Boudreau idėjos, o Haderis ne tik vaidins, bet ir stovės prie kameros, turėdamas galutinę kūrybinę kontrolę. Tokia kūrybinė tvarka leidžia režisieriui tiksliai įgyvendinti viziją: nuo scenarijaus struktūros iki ritmo, nuo aktorių repeticijų iki galutinio montažo sprendimų. Intymus gamybos mastas taip pat dažnai suteikia galimybę eksperimentuoti su kinematografija – pasitelkiant trikampinę šviesa, ilgas kinematografines kompozicijas ar subtilų kamerų judesį, kurie sustiprina psichologinį krūvį scenoje.
Kritiškai svarbus iššūkis bus rasti tinkamą pusiausvyrą tarp Haderio komiško laiko pajautimo ir tikro, kaupiančio siaubo eskalavimo. Jei jis pasuks link lėto „slow-burn“ tipo nerimo, stiprių personažo sluoksnių ir tikro emocinio įsitraukimo, They Know turi galimybę tapti tyliu, bet įsimintinu šiuolaikinio siaubo pavyzdžiu. Tokiuose projektuose dažnai išryškėja garso takelis ir garso dizainas: tyla, netikėti garsiniai elementai ir mikroskopiniai garsiniai niuansai gali kurti didesnį nerimą nei atviri šokų momentai. Kitas svarbus faktorius – aktorių atranka: paslaptingas partneris turi sukelti tiek trauką, tiek įtarimą, o vaikai ir tėvo požiūris į tai turėtų būti niuansuotas ir harmoningai perteiktas ekrane.
Trumpas užbaigimas: They Know verta stebėti – ne tik kaip Bill Haderio režisūrinis debiutas pilnoje trukmėje, bet ir kaip galimas naujas balsas nuolatiniame dialoge tarp komedijos ir siaubo. Šis filmas gali papildyti diskusiją apie tai, kaip juokas ir nerimas persidengia, bei parodyti, kad komedijos šaknys gali suteikti siaubui subtilumo ir kompleksiškumo. Kritinė ir žiūrovų reakcija dažnai priklauso nuo to, kiek kūrėjas sugeba sujungti asmeninę viziją su universaliomis baimėmis, kurias publika atpažįsta – nuo tėvystės nerimo iki pasitikėjimo kitais. Jei They Know pasieks šiuos tikslus, jis gali tapti svarbiu postūmiu Haderio karjeroje kaip režisieriaus ir kaip įdomiu pavyzdžiu, kaip komedijos ir siaubo sankirtos gali kurti gilų, ilgai laikantį įspūdį kino kalbą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą