Christopherio Nolano Odisėja: kalba, vaidmenys ir ginčai

Pirmieji Christopherio Nolano filmo Odisėja anonsai užsidegė kaip kibirkštis sausoje šieno krūvoje: ginčas įsiliepsnojo akimirksniu.

Žiūrovai buvo nustebinti, kad dauguma personažų kalba amerikietiškais akcentais ir švaria, šiuolaikine anglų kalba, o ne ceremoninga, poetine maniera, kokią būtų galima tikėtis iš homerinio epo. Šis kontrastas, tarp senovės graikų teksto ir moderniai skambančio scenarijaus, tapo pagrindiniu kritikos taikiniu.

Priekaištai svyruoja nuo istorinio netikslumo iki kultūrinės apropriacijos, ypač kreipiant dėmesį į Nolano aktorių pasirinkimus, įskaitant Lupita Nyong'o kaip Trojos Heleną. Puristams tokie sprendimai reiškia autentiškumo praradimą. Kitiems jie rodo režisierių, pasiruošusį iš naujo įsivaizduoti mitą šių dienų kontekste.

Los Angeles Times interviu Nolanas atkakliai atsakė, teigdamas, kad kinematografijoje kalba neša emocinę svorį, o ne tarnauja kaip intelektualus papuošalas. Jis paaiškino, kad pasirinko šiuolaikinę anglų kalbą, kad dialogai skambėtų natūraliai ir tiesiogiai, vengiant manieringo, pakilto stiliaus, galinčio padaryti scenarijų dirbtinį. "Gali būti, kad buvau naivus ir tai man gali kainuoti", jis sakė, "bet aš norėjau paprastos, nepuošnios pasakos. Man tai atrodė akivaizdu."

Visa kritika jo neišgąsdino. Nolanas The Telegraph sakė, kad dauguma iki premjeros vykstančių diskusijų yra triukšmas: žmonės ginčijasi apie filmą, kurio dar nematė. Jis nurodė panašias audras aplink ankstesnius savo darbus, pažymėdamas, kaip žiūrovai galiausiai priėmė jo pastangų nuoširdumą, net kai jis kūrybiškai nukrypdavo nuo lūkesčių.

Viskas, ką galiu padaryti, sako Nolanas, tai sukurti geriausią įmanomą filmą kuo nuoširdžiau ir leisti žiūrovams įvertinti jį kino salės tamsoje.

Odisėja planuojama pasirodyti kino teatruose 2026 m. liepos 17 d. Iki tol ginčas tęsis internete ir spaudoje: ar tai kūrybiškas mito perdirbimas, ar klaida prieš mylimą tekstą? Bet kuriuo atveju diskusija garantuoja vieną dalyką: žmonės stebės.