Kai kurie filmai ateina kaip žiežirba; kiti kaip pranešimas spaudai. „Jaunasis Vašingtonas“ priklauso pastarajai grupei. Nuo pirmosios scenos filmas prielaida, kad mes jau garbiname jo herojų, ir devyniasdešimt minučių rodo šventovę, o ne uždega žvakę.
Veiksmas vyksta grubiaisiais metais, kol vardas dar nebuvo tapęs legenda. Pasakojimas seka Džordžą kaip alkstantį, ambicingą jaunuolį, kuris stoja į britų armiją, klumpa per pasienio susirėmimus ir patiria išdavystes, kurios turėjo jį formuoti. Tai derlinga medžiaga. Brendimas po ugnimi. Pasirinkimai, kurie sukietėja į likimą. Vietoje to filmas traktuoja Vašingtoną kaip gerai žinomą objektą ir niekada jo nepaverčia tokiu.
Trūksta lėtos alchemijos. Kino kūrimas yra kūrybos aktas: veidas tampa personažu tik tada, kai filmas suteikia jam formą, balsą, abejones ir prieštaravimus. „Jaunasis Vašingtonas“ nuolat mums sako, koks tas vyras taps, vietoje to, kad parodytų, kaip jis tampa tuo žmogumi. Rezultatas: scenų paradas, nukreiptas į išorę: knygos, grėsmingi artimi kadrai, titrai apie būsimą didybę, bet niekada neįleidžiantis į jauno karininko mintis.
Yra ploni intymumo bandymai. Atsargus tėviškas ryšys su pusbroliu atsiranda keliose nelygiose scenose ir tada išnyksta, lyg tas santykis egzistavo tik tam, kad pajudintų siužetą. Romantinis ryšys su turtinga vietine moterimi galėjo padaryti protagonistą žmogiškesnį, atskleisti švelnesnes ar savanaudiškas puses ir suteikti vėlesniems sprendimams prasmę. Filmas ir tai atmeta. Tai prarastos galimybės, ne vien paprasti praleidimai. Jos yra pastoliai, kurių pasakojimui reikia, kad legenda stovėtų.
Techniniu požiūriu filmas svyruoja tarp nuoširdumo ir nelabai subtilių išeičių. Išgyvenimo scena užšalusioje upėje, kuri turėjo būti priebėga, pateikiama kaip greitų kadrų serija ir neišbaigti artimi kadrai. Du veikėjai įkrenta pro ledą. Laukiame panikos. Gauname montažą. Nėra tikros grėsmės, nėra sulaikyto kvėpavimo, nėra pojūčio, kad šie vyrai galėjo neišgyventi. Toks įtampos trūkumas atskleidžia daug: režisierius praleidžia sunkumus taip pat, kaip scenarijus praleidžia vidinį gyvenimą.
O dar yra filmo mitų kūrimo versija. Maži detalūs akcentai naudojami kaip ornamentai: berniukas, skaitantis Seneką per ankstyvame amžiuje, perdėta pagarba knygoms, vizualinių užuominų eilė, kuri implikuoja didybę. Jie labiau kvepia ne tiesa, o rinkodara. Didieji mitai užsitarnauto laiko ir pasekmių dėka, o ne surenkami iš sumanių kadrų ir nostalgiško garso takelio. Kai filmas nuolat primena, kad jo pagrindinis veikėjas yra istoriškai svarbus, jis jau nepavyksta tą svarbą dramatizuoti.
Vaidyba ir scenarijus dar labiau sustiprina problemą. Vaidybos kartais atrodo neįtikimos ten, kur jos turėtų būti autoritetingos; dialogai skamba kaip laikini užpildai. Scenoje, kuri turėtų atskleisti vadovavimo psichologinį naštą, kai kareiviai prarandami dėl jauno lyderio įsakymų, kamera bando sukurti svorį artimais kadrais ir sulėtintu judesiu. Tačiau jei vaidyba ir scenarijus neįtikina dėl kaltės jausmo, kinematografinė technika tampa dekoracija, ne atradimu. Žiūrovai turi pajusti, kodėl žmogus nešiojo pareigos idėją, o ne jam būti lieptiems ją jausti.
Yra įdomių momentų. Neapdirbtos peizažo sekos kartais primena beveik dokumentinį grūdėtumą. Filmas flirtuoja su įtampa ir moraline dviprasmybe. Tačiau šios kibirkštys niekada neužsiliepsnoja. Pasakojimas nuolat sugrįžta prie tos pačios taisyklės: paskelbti legendą ir judėti toliau. Toks požiūris sumenkina sudėtingumą. Istorija ir heroizmas yra netvarkingi. Žmonės yra netvarkingi. Biografinis filmas turėtų priimti netvarką.
Už paties filmo kyla platesnė kultūrinė pastaba: mitai nesukuriami PR priemonėmis ar kinematografine santrauka. Jie auga visuomenėse per poelgius, diskusijas ir kartų pasakojimus, kol jų kontūrai sukietėja. Galite pastatyti kilmės sceną, bet negalite sukurti pagarbos keliais išraiškingais kadrais ir simboliniu linktelėjimu. Kino užduotis, kai jis siekia aukštų tikslų, yra paversti istoriją į patirtį, leisti svetimiems pasijusti liudininkais.
„Jaunasis Vašingtonas“ nori būti kilmės istorija, bet lieka kontroliniu sąrašu. Jis painioja didybės atributus su darbu, kurio reikia, kad didybė būtų įtikinama. Jis klaidingai traktuoja pasikartojimą kaip gylį ir nostalgiją kaip įžvalgą. Filmas išeina Nepriklausomybės dieną ir siekia patriotizmo fejerverkų; vietoje to palieka pirotechniką be kibirkšties.
Pagrindinė nesėkmė yra paprasta: filmui reikia, kad mes priimtume Vašingtoną kaip neišvengiamą, o ne įtikintų mus, jog jis buvo užsitarnautas.
Jei trokštate aiškių istorinių tableaux ir kartais pasitaikančios vaizdinės grožio, čia rasite ką pažiūrėti. Jei tikėjotės būti liudininku, kaip gimsta herojus, su netvarkingais pasirinkimais, laipsniškomis transformacijomis ir vadovavimo moraline kaina, šis „Jaunasis Vašingtonas“ atrodys plonas. Jis nurodo į žmogų, kuris tampa kertine figūra, bet niekada neleidžia jums patirti to tapimo.
Šio kritiko įvertinimas: 3/10.
Matėte? Papasakokite, kas jus paliko įspūdį po titrų.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.