Georgia Oakley Rozumas ir jausmai: šiuolaikinė vizija

Jane Austen perkurta kartai, kuri slenka per ekraną taip greitai, kaip atsidūsta. Georgia Oakley filme „Rozumas ir jausmai“ neslepia, kad tai nauja interpretacija: ji vienodai dėvi epochos skrybėles ir modernią intenciją, ir būtent šis susidūrimas verčia kritikų diskutuoti.

Remiantis Diana Reid scenarijumi, ši adaptacija sugrąžina mus į Austen 1811 metų romaną, kad vėl nagrinėtų tas pačias įtampas, pavyzdžiui meilė prieš atsargumą, aistra prieš pareigą, tačiau su palete ir tempu, kurie kartais sąmoningai atrodo šiuolaikiški. Daisy Edgar-Jones ir Esme Creed-Miles veda ansamblį, kuriame taip pat vaidina Catriona Balfe, Frank Dillane, Herbert Nordrum, George MacKay ir Fiona Shaw, visi jie naršo pasaulyje, kuriame socialiniai lūkesčiai suspaudžia kaip korsetas.

Ši adaptacija siekia, kad Austen skambėtų aktualiai, neatsisakant jos moralinio pulso.

Pirmiausia kritikų patiko meistriškumas. Vaizdai ir garso dizainas veikia švariai. Vaidybos tempia filmą per nuspėjamas akimirkas. Tinkle Rotten Tomatoes 12 apžvalgų davė 75% kritikų įvertinimą, o Metacritic sujungė dešimt apžvalgų į 72 iš 100, tvirta nors ne vieninga pritarimo žyma.

Kai kurie atsiliepimai buvo ryškūs. Robbie Collin iš The Telegraph teigia, kad filmas yra neabejotinai Austen, „bet su vėjo nupustomis skrybėlėmis“, vaizdinys, kuris, jo manymu, daro visą adaptaciją gyvesnę. William Bibbiani iš TheWrap giria Oakley žemišką, šiltai juokingą prieigą, vadindamas filmą būtent tokiu žavingu ir įžiūrimu, kokio tikisi gerbėjai.

Tačiau ne visi atsakymai spindi. Beatrice Loayza iš Variety laiko filmą niūresnį ir labiau įžeminantį nei ankstesnės versijos, su šiek tiek nuslopintomis spalvomis ir emociniu diapazonu, estetine pasirinkimo dalimi, kuri kai kuriuos žiūrovus nudžiugins, o kitus paliks pageidaujančius daugiau ugnies. Peter Bradshaw iš The Guardian ir Laura Venning iš Empire abu pažymi techninį kompetentingumą: filmas atrodo ir skamba tinkamai, aktoriai duoda tvirtus pasirodymus, tačiau Austen aštri ironija ir komiškas kandumas suminkštinami, iškeisti į švelnesnį, romantiškesnį ritmą.

Spektro apatiniame gale David Rooney The Hollywood Reporter baiminasi, kad Oakley ir Reid taip ryžtingai užsilaiko prie seserų nusivylimų ir epochos gretinamų lytinių ribojimų, jog kai kurios personažų gyvesnės ir labiau viliojančios savybės nublanksta. Trumpai tariant: empatija virsta melancholija, o gyvybingumas suklimpsta į santūrumą.

Tai kur palieka žiūrovą? Jei trokštate ištikimos, žvalios Austen satyros imitacijos, ši versija gali pasirodyti pritildyta. Jei esate atviri kontempliatyviam, vizualiai dėmesingam pasakojimui, kuris prioritetą teikia emociniam realizmui prieš ironiją, rasite daug ką pagirti. Bet kuriuo atveju Oakley filmas yra kvietimas, peržiūrėti pažįstamas scenas ir paklausti, ar klasika turi būti tik nušlifuota, ar tiesiog apšviesta kitaip.

Žiūrėkite kino teatruose arba transliuokite internete ir nuspręskite patys, kuriai pasakojimo pusei priklauso ši interpretacija.