Kane Parsons nenori, kad jo filmas būtų sumažintas iki kelių išgąsčio šuolių. Jis sukūrė Backrooms kaip minties eksperimentą, begalinį, dūzgiantį labirintą, kuriame atmintis blunka, o realybės taisyklės tarsi perrašomos.
Mintis, kad Backrooms yra grynas siaubas, kilo iš pirmojo interneto šnabždesio: baugus vaizdas, trumpa antraštė, kibirkštis, kuri uždegė forumus ir miego stokojančias diskusijų lentas. Parsons tą kibirkštį pavertė 2022 m. vaizdo įrašu, pateiktu kaip rastą medžiagą, kuris tapo virusiniu YouTube. Įrašas sustiprino dread: fluorescenciniai šviestuvai, besikartojantys koridoriai, formos, kurių neturėtų būti. Žmonės vadino tai interneto siaubu. Ir jie buvo teisūs iki tam tikros ribos.
Parsons aiškiai sakė interviu: žiūrovų gąsdinimas niekada nebuvo vienintelis tikslas. Jis matė projektą kaip terpę gilinti, kaip žmonės susiję su erdve, atmintimi ir atskirtimi. Mąstykite apie jį ne tiek kaip apie monstrų filmą, kiek kaip apie psichologinę ir mokslinės fantastikos kamerinę pjesę. Maži, nervingi momentai gretinami su tęsiančiais klausimais apie tapatybę ir aplinką. Rezultatas? Filmas, kuris neramina ne tik dėl staigių šuolių.
Filmas seka Clarką, kurį vaidina Chiwetel Ejiofor, kuris dingsta paslaptingoje, atrodytinai begalinėje zonoje. Jo terapeutė Mary Klein, kurią vaidina Renate Reinsve, leidžiasi į tą patį pasaulį jo rasti. Ant popieriaus tai gelbėjimo trilerio pradžia. Tačiau realizacijoje tai virsta protų studija, ištampytų izoliacijos ir keistos architektūros. Koridoriai elgiasi beveik kaip personažas: jie sugeria atmintį, iškreipia emocijas ir kuria savo logiką.
Parsons traktuoja Backrooms kaip idėjų laboratoriją. O kas, jei baisiausias dalykas nėra tamsyje tūnantis padaras, o jausmas, kad jūsų aplinka tyliai perrašo, kas esate? O kas, jei liminalumas (tarpinės erdvės, kurios atrodo neįprastos) tampa veidrodžiu gedului, paranojai ar savęs nykimui? Tai klausimai, kuriuos Parsons persipina su dūzgiančių lubų ir begalinės geltonos kiliminės dangos vaizdais.
Marketingas, nenuostabu, pasirinko kitą taktiką. Anonsai pasisuko į žanro etiketę. Plakatai žadėjo siaubą. Tai protingas komercinis ėjimas: Backrooms kultūrinė DNR jau gyveno siaubo srautuose ir reakcijų vaizdo įrašuose, o siaubo žanro žiūrovai yra patikimai įsitraukę. Tokia strategija tikriausiai pritraukė žiūrovus, tikėjusius pažįstamu baimės potyriu. Tai taip pat sukūrė įtampą tarp to, ko žiūrovai tikėjosi, ir to, ką Parsons iš tikrųjų norėjo nagrinėti.
Parsons pabrėžia, kad filmo šiurpūs momentai yra atmosferos pasekmė, o ne tikslas.
Toks skirtumas svarbus. Kai filmas yra pateikiamas pirmiausia kaip siaubo kūrinys, žiūrovai ieško monstrų ir staigių išgąsčių. Kai filmas save pristato kaip psichikos ir erdvės tyrimą, nerimas įgauna tekstūrą: lėtas, apmąstomas ir kartais dezorientuojantis. Parsons, atrodo, priima tą dviprasmiškumą. Jis nori, kad Backrooms būtų interpretuojamas, apverstas ir aptartas, o ne suvartotas ir pažymėtas kaip peržiūrėtas per vieną naktį.
Kino mylėtojams ir žanro gerbėjams filmas kelia patrauklų klausimą: ar kūrinys gali perimti internetinį mitą ir vis dėlto išplėsti temas už paviršutinių išgąsčių, kurios jį išgarsino? Parsonso atsakymas daugialypis. Filmas išlaiko tą baimę, kurios tikisi gerbėjai, bet naudoja ją atveriant gilias filosofines ir psichologines duris.
Taigi kitą kartą žiūrėdami Backrooms, klausykitės tylos tarp mirgančių šviesų. Atkreipkite dėmesį, ką labirintas atskleidžia apie veikėjų praeitį prieš įeidami ir kuo jis reikalauja, kad jie taptų. Ar išeisite iš kino salės manydami, kad matėte siaubo filmą, ar kažką keistesnio?
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.