6 Minutės
Jesse Armstrongo itin lauktas debiutinis filmas „Mountainhead“ pasirodė HBO Max platformoje, sulaukdamas didžiulių lūkesčių – ypač po kultinio serialo „Succession“ sėkmės. Ar Armstrongui pavyko peržengti „Succession“ šešėlį ir pasiekti naujas dramaturgines aukštumas, ar jo kūryba vis dar sukasi apie Roy šeimos paveldą? Lietuvos kino mėgėjams, ieškantiems gilesnių dramų, moralinių dilemų ir šiuolaikinės satyros, „Mountainhead“ kviečia panirti į šiuolaikinio pasaulio galios, technologijų ir žmogiškosios sąmonės ribų tyrinėjimą.
Siužetas: keturi milijardieriai ant pasaulio slenksčio
Filmas prasideda keturių itin turtingų vyrų susitikimu prabangiame, sniego apsuptame name: Vanas (Cory Michael Smith) – turtingiausias pasaulio žmogus ir pasaulinio socialinio tinklo „Trem“ savininkas; Jeffas (Ramy Youssef) – inovatyvus DI verslininkas; Randallis (Steve Carell) – senstantis verslo magnatas, susiduriantis su mirtinumo baime; ir Soup (Jason Schwartzman) – milijonierius, siekiantis tapti milijardieriumi. Jų, iš pažiūros draugiškas, savaitgalis greitai virsta atviru konfliktu, kai susiduria asmeniniai interesai, dirbtinio intelekto technologijos bei korporacinė valdžia – jų draugystės pasidaro priešiškos, o pasaulį ištinka chaosas. Šioje uždaroje kameros dramoje Armstrongas klausia: kas nutinka, kai tikrovės „marionetės valdytojai“ patys praranda savikontrolę?
Pažįstamas „Succession“ atgarsis
Jei tikėjotės, kad Armstrongas radikaliai atitolins save nuo „Succession“, laukia savotiškas déjà vu. „Mountainhead“ sąmoningai, netgi iššaukiančiai, primena Armstrongo garsųjį serialą: šaltas dialogas, aštri satyra ir psichologiškai izoliuotas turtuolių pasaulis persikelia į kino ekraną. Šeimos valdybos drama transformuojasi, bet iš esmės lieka panaši – tik dabar tai technologijų magnatų užkulisiai, o ne šeimos verslo kabinetai.
Kiekvienas pagrindinis filmo veikėjas tarsi sudarytas iš „Succession“ ikonų bruožų: Vanas primena tiek Kendallo, tiek Matssono nenuspėjamą genialumą, Randallis persekiojamas Logano Roy egzistencinės naštos su savitais pralaimėjimo momentais, Jeffas ieško moralinės atramos, o Soup – tragikomiškas autsaideris, kuriame atpažinsi ir Romaną Roy, ir Hugo socialinį ribotumą. Šis paveldėjimas tiek stiprina, tiek riboja filmą, o Armstrongas analizuoja, kaip paveldo politika keičiasi DI ir naujųjų technologijų amžiuje.
Kūrybos užkulisiai
Armstrongo kelionė link „Mountainhead“ prasidėjo nuo recenzijos apie Michaelo Lewis knygą „Going Infinite“ – pasakojimą apie kriptovaliutų milijardierių Samą Bankman-Friedą. Tyrinėdamas Silicio slėnio elito kalbą, etikos vakuumą ir didybės maniją, kūrėjas buvo įkvėptas ar net sunerimintas tokių asmenybių kaip Elonas Muskas ar Samas Altmanas. Idėja „Mountainhead“ HBO buvo pristatyta su klausimu – ar galime tai įgyvendinti greitai?
Produkcijos tempas buvo išties įspūdingas: scenarijus parašytas per 10 dienų, pagrindinių aktorių sutartys pasirašytos dar nesant pilno teksto, o filmavimas truko tik penkias savaites. Nuo sumanymo iki premjeros praėjo šeši mėnesiai — ši skuba filme jaučiama, suteikdama jam aktualumo, bet kartais išryškinanti ir dramaturginius trūkumus.
Šiuolaikinės aktualijos: DI, socialiniai tinklai, globalūs virsmai
„Mountainhead“ – filmas, parašytas savo laikmečiui apie savo laikmetį. Siužetas persmelktas generatyvinio DI proveržio, socialinių platformų įtakos ir neįtikėtinos šių jėgų turėtojų galios. Realiose naujienose matomos paralelės: Musk’as pristato „Grok“, Trump’as grįžta į valdžią, o ribos tarp valstybės, verslo ir globalaus nestabilumo išnyksta. Armstrongo sukurtame pasaulyje, kaip ir mūsų, technologijų kūrėjai ne tik perima, bet ir aplenkia valstybinę galią.
Atsikartojant realybės motyvams, filmo laiko linija seka nuolatinius pokyčius ir nestabilumą, o DI bei socialinių tinklų įtaka tampa visagalė ir nekontroliuojama – tiek istorijoje, tiek tikrovėje.
Siužeto konstrukcija ir simbolika
Filmo ašis – atšiaurioje viloje, „kalno viršūnėje“, vykstantis veiksmų epicentras. Armstrongas nagrinėja, kaip privilegijos, izoliacija ir neigimas gali atskirti net galingiausius nuo jų veiksmų padarinių. Naujienos apie degantį pasaulį pasiekia tik nuotrupomis – Vanas ignoruoja realybę, o kiti vis giliau slepiasi nuo tikrovės baimių, kol paranoja ir smurtas stiprėja.
Kiekvieno veikėjo motyvai atskleidžiami pamažu: Vaną valdo egzistencinis tuštumos jausmas ir bandymas transcenduoti, Randall’is kovoja su mirties baime, Soup kankina nuolatinė statuso manija, o Jeffas tampa sunkiai apibrėžiamu moralės balsu. Kilus DI temai, Armstrongas dar labiau apnuogina psichologinį tuštumą, slypinčią galios siekyje.
Dialogai, tonas ir režisūriniai sprendimai
Armstrongo stiprybė neabejotinai – aštrūs, intelektualūs dialogai. Kiekviena scena – tarsi retorinis mūšis, kuriame veikėjai apsikeičia ironija, sarkazmu ir giluminėmis idėjomis. „Succession“ gerbėjai čia atpažins pažįstamą stilių. Tačiau žengdamas iš TV formatų į kiną Armstrongas atveria ne tik naujų ambicijų, bet ir kai kurias ribas: vizualiai filmas kartais pernelyg statiškas, dialogų gausa nustelbia vizualinį pasakojimą, o trečioji dalis ne visuomet išpildo dramaturginius lūkesčius ar įtampą vaizdu.
Veikėjų portretai: už tipažų ribų
Vanas (Cory Michael Smith): Techno-milijardieriaus vienatvė, varoma egzistencinės tuštumos, atsiskleidžia kartais komiškai, kartais niūriai. Jo monologai, mintys apie kopimą ir santykiai su atitolusiu vaiku išskiria melancholišką, satyrišką žvilgsnį.
Randallis (Steve Carell): Sužinojęs apie ligą, bando laimę įveikti mirtingumą, trokšta sujungti sąmonę su DI. Carell subtiliai perteikia vidinę baimę, pyktį ir susitaikymą.
Jeffas (Ramy Youssef): Moralinis filmo centras, kurio dilema persmelkia visą istoriją — kvestionuojama, ar sąžinė turi šansų galios pasaulyje.
Soup (Jason Schwartzman): Tragiškai komiškas, visada šalia, bet niekada pakviestas į „tikrąjį ratą“. Jo pokalbis prie židinio vienodai skaudina ir juokina, parodant Armstrongo gebėjimą iš tų pačių situacijų išgauti juoką ir skausmą.
Pagrindinės temos: galia, atskirtis ir DI ribos
Teminiu lygmeniu „Mountainhead“ – šiuolaikinės galios ir jos moralinės kainos studija. Armstrongo milijardieriai – savo epochos veidrodžiai: apsėsti paveldu, bijantys mirties, nesugebantys megzti žmogiškų ryšių ir visiškai atsieti nuo realybės, kurią jų kuriamos technologijos keičia. Filmas analizuoja DI singuliarumo idėjas ir tradicinės moralės nykimą interesų pasaulyje, kuriame tiesa tampa derybų objektu, o niekas – neliečiama.
Vizualumas ir meninės priemonės
Skubėjimas produkcijoje matomas ir ekrane: minimalistinis dekoras, dauguma scenų uždarose erdvėse kuria klaustrofobijos įspūdį, stiprina veikėjų izoliacijos temą, tačiau kartais atima istorijai mastą. Vizualinė dramaturgija išryškėja, kai didėja paranoja, bet kino kalba kol kas nusileidžia Armstrongo žodiniam meistriškumui.
Muzikinę atmosferą tradiciškai kuria Nicholas Britell (žinomas iš „Succession“), kuris suteikia projektui emocinį tęstinumą ir melancholijos nuotaiką.
Kritiškas įvertinimas ir subjektyvi perspektyva
Pirmieji kritikai suskilo – vieni giria Armstrongo dialogus ir kandžią satyrą, kiti pastebi, kad filmo finalas išeina blankus: idėjos pralenkia siužetą, o kulminacija virsta filosofiniu įšalu, kuriame nepasiekiama aiški atomazga. Moralės tema ypač išskirta – filmas atsisako šokiruoti ar pasmerkti, palikdamas atvirą, neraminančią pabaigą.
Žiūrovo akimis Armstrongas išlaiko stipriausią savybę – kalbos žaismę, dviprasmybę ir veikėjų prioritetą prieš išorinę įvykių didybę. „Mountainhead“ skirtas tiems, kas vertina klausimus labiau nei atsakymus – tai kino mąstymo provokacija, o ne tradicinis pasakojimas.
Išvada: „Mountainhead“ kontekste
Nors „Mountainhead“ neišranda naujo rato ir išlaiko sąmoningą ryšį su „Succession“, filmas kviečia žiūrovus apmąstyti opiausias šiuolaikinio pasaulio temas: galios koncentraciją, technologijų įtaką ir tų, kurie paslėpti už skaitmeninės uždangos, realybės formavimą. Armstrongo pasakojimas – ciniškas, bet pilnas subtilios ironijos – tampa mūsų laikų veidrodžiu ir perspėjimu ateičiai.
Lietuviams, besidomintiems kinu, televizija ir kultūra, „Mountainhead“ – filmas, kurį verta išvysti ne kaip tobulą kūrinį, bet kaip amžiaus nuotaikų ir nerimo artefaktą DI, milijardierių ir nykstančio etikos horizonto epochoje. Ar Armstrongas kitąsyk drąsiau nutols nuo savo paties paveldo – pamatysime, bet ši kelionė, nepaisant trūkumų, išlieka aktuali ir vertinga.
Šaltinis: smarti
Komentarai