5 Minutės
„Materialistai“, ilgai lauktas Celine Song filmo „Praėjusios gyvybės“ tęsinys, atvyksta kaip ryški ir šiuolaikiška naujiena romantinės kino dramos žanre. Filmas elegantiškai derina aštrias socialines įžvalgas su klasikinio romantinio kino blizgesiu, tačiau išvengia paviršutiniškumo. Pagrindinius vaidmenis atlieka žinomi aktoriai – Dakota Johnson, Chris Evans bei Pedro Pascal. „Materialistai“ įtaigiai tyrinėja meilės, ambicijų ir materialinių troškimų sąveiką skaitmeniniais laikais.
Siužetas: Kai meilė tampa sandoriu
Iš pirmo žvilgsnio „Materialistai“ lyg ir seka įprastais takais. Susipažįstame su Liusė Macarro (Dakota Johnson) – sėkminga Niujorko pažinčių agentūros įkūrėja, kuri į meilės paieškas žvelgia kaip investicijų valdytoja: strategiškai, efektyviai, vertindama naudą. Filmas prasideda komiška ir švelnia priešistorine scena – pora oloje iš gėlės žiedlapių padaro sužadėtuvių žiedą, tačiau šią romantiką greitai pakeičia Liusės šiuolaikiškas, aksesuarais apkrautas butas Niujorke. Jai jausmai ir materialumas jau seniai susiliejo.
Kiekvieną rytą Liusė apžvelgia miestą, aktyviai dalindama prašmatnias vizitines korteles visiems vienišiems vyrams. Darbo metu ji su kolegomis bendrauja trumpiniais – „Šarlotė B.“, „Piteris C.“ – pabrėždama, kad žmonės jiems tik skaičiai duomenų bazėje. Jos pokalbius lydi statistika: ūgis, pajamos, fizinis pasirengimas, plikumas. Santuoka čia tik dar vienas vertingas turtas ar investicija.
Tačiau Liusės preciziška tvarka subyra per vienas vestuves, kai ji sutinka du vyrus, iš esmės pakeisiančius jos gyvenimą: paslaptingą ir ypatingai sėkmingą gydytoją Harį (Pedro Pascal), kuris yra jaunikio brolis, bei Džoną (Chris Evans) – aktorių, tapusį padavėju ir, dar skaudžiau, Liusės nevykusį buvusį vaikiną. Iš pradžių lengvas meilės trikampis išauga į gilesnę istoriją – apie savivertę, cinizmo paguodą ir viliojančią turto galią.
Aktoriai ir personažai: Žvaigždės, pranokstančios lūkesčius
„Materialistai“ stiprumą suteikia pagrindinis trejetas, kiekvienas aktorius čia atskleidžiamas kitaip nei esame įpratę. Dakota Johnson subtiliai slepia Liusės trapumą ir egoizmą po šalčio kauke. Blyksteli praeities scenos, kuriose matome jos sudėtingus santykius su Džonu – varginga, audringa meilė, kurią ji išmainė į prabangą, palikdama gilių randų ir vilionių.
Chris Evans nustebina kaip Džonas. Jis čia ne superherojus, o gyvenimo nualintas vyras, vis dar laikantis idealistinės meilės. Jo pažeidžiamumas leidžia žiūrovams lengvai patikėti jo jausmų nuoširdumu.
Pedro Pascal įkūnija Harį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo idealus partneris: sėkmingas, turtingas, paslaptingas. Jų su Liusė bendravimas primena verslo sandorį, o jų chemija – abejotina ir kartu labai viliojanti. Filmo vizualios priešpriešos – Liusės ir Hario aistra prabangioje „Tribeca“ mansardoje, palyginti su Džono netvarkingu, ankštu butu – dar labiau pabrėžia emocinius statymus.
Trejetas papildomas Zoë Winters, įkūnijančia draugę ir klientę Sofiją L. Jos istorija, paženklinta meilės nusivylimų, įneša į filmą dar daugiau pažeidžiamumo ir leidžia giliau nagrinėti sandorinius santykius bei šiuolaikinės pažinčių kultūros pavojus.
Kūrybinis procesas ir meniniai sprendimai
Filmo režisierė ir scenarijaus autorė – Celine Song, išlaikanti savitą kino kalbą. Ji geba apjungti nepriklausomo kino intymumą su Holivudo prabanga. Operatorė Jane Smith ekrane perteikia tiek Niujorko gatvių šiurkštumą, tiek ištaigingų interjerų spindesį. Kompozitoriaus Daniel Pemberton muzika akcentuoja šias priešpriešas, pereidama nuo šaltų melodijų Hario pasaulyje iki žemiškų, natūralių garsų Džono aplinkoje.
Kiekviena scena įkrauta prasme: kamera atidžiai fiksuoja Liusės vertinamus žvilgsnius, nepatogias pauzes ir nerašytas šiuolaikinės meilės derybas. Režisierės sprendimai užtikrina, kad net extravagantškiausios akimirkos išlieka tikroviškos – istorija niekada netampa pernelyg pabėgėliška.
Temos ir analizė: Daugiau nei meilės trikampis
Nors „Materialistai“ reklamuojamas kaip romantiška komedija su žvaigždėmis, jis gerokai perauga žanro rėmus. Filmas klausia, kaip šiuolaikinės pažintys – ypač vyresniame amžiuje – patampa skaičių žaidimu, kuriame dominuoja finansiniai lūkesčiai, socialinis statusas ir pesimizmas.
Liusės pasirinkimas nėra tik pasirinkimas tarp Hario turtų ir Džono paprastumo. Ji turi susidurti su nuolatiniu troškimu daugiau, santykių vertinimu kaip investicija ir rizika būti nuoširdžiai atvira. Turtingumas čia pristatomas blaiviai – nei šlovinamas, nei smerkiamas.
Filmas neatmestinai nagrinėja ir tamsesnes temas, ypač per Sofijos L. liniją. Jos sunkūs akli pasimatymai bei kartais grobuoniška pažinčių programėlių prigimtis išryškina pavojų, kai intymūs santykiai tampa algoritmų ir sąrašų reikalais. Per Sofijos istoriją Song kritikuoja skaitmeninio amžiaus dehumanizaciją ir klausia – ar technologijos tikrai padeda rasti meilę, ar tik skatina vienišumą?
Kritikų atsiliepimai: Netikėtas perliukas
Vos pasirodęs kino teatruose, filmas „Materialistai“ sulaukė nemenko ažiotažo: apie jį buvo plačiai diskutuojama socialinėse medijose ir žiniasklaidoje.
Kritikai išskyrė Song gebėjimą derinti aštrią satyrą su emociškai paveikiančiu pasakojimu. Recenzijose pabrėžta nenumatyta filmo gelmė ir tai, kaip jis sumaniai dekonstruoja romantinės komedijos klišes, atverdamos skaudžias šiuolaikinio vienišumo, troškimų ir laimės paieškų temas. Johnson, Evans ir Pascal buvo pagirti už išėjimą iš įprastų vaidmenų ir subtilų psichologinį darbą.
Žiūrovų nuomonės dėl žanrų ir tonų derinimo išsiskyrė – kai kurie perėjimą nuo komedijos prie dramos laikė nenuosekliu, bet daugeliui būtent ši nenuspėjamumas tapo išskirtiniu režisierės bruožu. Meilės trikampis laikosi iki pat finalo, Song palikdama atvirus klausimus ir vengdama lengvų atsakymų.
Kuo „Materialistai“ išsiskiria 2024-aisiais?
Eroje, kai kino teatrus užplūsta tęsiniai ir šabloninės romantinės istorijos, „Materialistai“ išsiskiria drąsia kasdienių santykių analize bei klausimais, ką iš tiesų šiandien reiškia ieškoti meilės. Filmas provokuoja: ar ieškome jausmų, ar naudos? Ar galima rasti tikrą artumą pasaulyje, kur santykiai tampa preke? Ką iš tiesų ryžtumėmės paaukoti vardan ištikros draugystės?
Celine Song režisūra bei stipri aktorių komanda garantuoja, kad apie „Materialistus“ bus kalbama, diskutuojama ir jie bus peržiūrimi dar daugelį metų kiekvienam rimtesniam kino mėgėjui.
Asmeninė nuomonė: Privalomas filmas protingiems žiūrovams
„Materialistai“ – reta romantinė drama, stumianti žiūrovą pažvelgti giliau nei paviršinis blizgesys. Sumani žanro dekonstukcija, niuansuoti vaidmenys ir vizualiai įsimintinas stilius skatina permąstyti, ko iš tiesų tikimės iš meilės – ir ko esame pasiryžę atsisakyti vardan jos.
Jei mėgstate kiną, kuris ne tik pramogina, bet ir kelia klausimus, „Materialistai“ turi atsidurti jūsų žiūrėjimo sąraše. Tai filmas, kurio klausimai apie meilę, vienatvę ir turto viliones nepalieka abejingų net po titrų.
Nuo prabangiausios prabangos iki trapiausių jausmų – „Materialistai“ yra kinas mūsų permainingiems laikams: kartus, išmintingas ir nepaprastai įtraukiantis.
Šaltinis: ign
Komentarai