5 Minutės
Disney savo aistrą klasikiniams animaciniams filmams paversti gyvo veiksmo filmais tęsia toliau – šįkart dėmesio centre atsiduria viena populiariausių studijos ankstyvųjų 2000-ųjų istorijų „Lilo ir Stičas“. 2002 m. išleistas originalas pelnė pasaulio publikos simpatijas dėl išskirtinės moksliinės fantastikos, komedijos ir jautraus šeimos dramos derinio. Tačiau į kino rinką vis labiau įžengiant perkūrimams, kyla klausimas: ar ši nauja „Lilo ir Stičas“ versija pajėgi sugrąžinti tą patį emocinį svorį ir žavesį, ar tiesiog prisijungia prie vis didėjančio nereikalingų Disney perdirbinių sąrašo?
Sižeto apžvalga: pažįstama istorija – mažiau šilumos
Filmo „Lilo ir Stičas“ siužetas iš esmės lieka tas pats. Tolimoje planetoje beprotis mokslininkas daktaras Džumba Džukiba sukūrė 626-ąjį eksperimentą – mėlyną padarą Stičą, skirtą chaosui. Pabėgęs iš galaktikos valdžios, Stičas sudužo Havajuose, kur susipažino su Lilo – šešiamete, kupina energijos bei bandančia atrasti savo vietą po tėvų netekties. Mergaitę augina vyresnioji sesuo Nani, o Lilo ramybę atranda būtent Stičo sukeliamame chaose, galiausiai pristatydama jį kaip šunį, kad apsaugotų nuo persekiotojų.
Istorijos veiksmas spartėja, kai į Havajus atvyksta vyriausybės agentai, tarp jų – ekscentriškas Pleiklėjus ir pats Džumba. Visi drauge patiria virtinę nesusipratimų, kuriuos jungia „ohana“ – Havajuose branginama mintis, jog šeima reiškia, kad niekas nelieka pamirštas. Deja, šis emocinis inkaras, buvęs originalo stiprybė, gyvo veiksmo filme lieka tik paviršutiniška užuomina.
Aktoriai ir personažai: nauji veidai, silpni pagrindai
Gyvo veiksmo versijoje Lilo vaidina Maya Kealoha, kurios energija ir nuoširdumas pagyvina heroję, tačiau scenarijus dažnai palieka ją tiesiog ekscentriška, nespindinčia tuo ypatingu vienišumu ir tvirtumu, dėl kurių animacinė Lilo buvo ypatinga. Nani vaidmenį perėmusi Sydney Agudong sugeba perteikti pavargusios, bet be galo mylinčios sesers esmę.
Bene labiausiai lauktas personažas – Stičas, kurio balsą vėl įkūnija Chris Sanders. Jo įkvepiantis balsas tampa išsigelbėjimu CGI padarui, kuris kartais balansuoja tarp mielumo ir šaltumo. Iš šalutinių aktorių Plekio personažą linksmai įkūnija Billy Magnussen, tačiau daktaro Džumbos vaidmeniui Zach Galifianakis nesuteikia buvusio stiprumo, o modernizuota Kobra Bablso (Courtney B. Vance) interpretacija kaip CIA agento-socialinio darbuotojo susilpnina veikėjo įtaką.
Režisūra ir gamyba: ambicijos ir atsargumo susidūrimas
Filmą režisavo Dean Fleischer Camp, išgarsėjęs „Marcel the Shell with Shoes On“, todėl buvo tikimasi emocinės subtilumo. Deja, galutiniame rezultate jaučiama kūrybinė dvejonė – nors biudžetas leidžia sukurti įspūdingas scenas, filmas skuba, susikoncentruoja į siužeto įvykius, vietoj rimtesnių emocinių akcentų.
Gyvo veiksmo formatas sunkiai suderina beprotišką sci-fi humorą, jautrią šeimos dramą ir žuvies-iš-vandens situacijas. Tai sukuria emocinį nenuoseklumą, ypač filme pritrūksta tempimo ten, kur labiausiai reiktų – tiek pradžioje, tiek pabaigoje.
Havajų kraštovaizdžiai žavi vizualiai, bet prarandama animacinio originalo šiluma ir autentiškumas. Šmaikštus tonas dažnai užgožia rimtesnius šeimos santykių ir netekties aspektus – temas, kurios „Lilo ir Stičas“ padarė išskirtinėmis.
Scenarijus ir temos: nostalgija be konkretumo
Scenarijaus autoriai Mike Van Waes ir Chris Kekaniokalani Bright naujoje versijoje vengia gilesnių emocinių linijų, kurios sulydė originalo filmo pamatus. Lilo ir Nani pastangos išlaikyti šeimą sulaukia žymiai mažiau dėmesio, kurias užtildo bendresnis humoras ir siužeto atsitiktinumai.
„Ohana“ tema išryškėja tik paviršiumi – garsioji frazė tampa simboline, prarandamas emocinis svoris. Izoliacija bei liūdesys, motyvavę Lilo ir Nani, stipriai sumažėja, paliekant frazę „ohana“ tuščiu šūkiu.
Muzika – dar viena netektis. Kur anksčiau Elvis Presley dainos organiškai pynėsi su Havajų kultūra, dabar muzikiniai intarpai paliekami tik paviršiniam nostalgiškumui, nebesuteikiantys papildomo emocinio užtaiso.
Geriausi aktorių pasirinkimai: spinduliai chaoso sūkuryje
Didžiausia filmo stiprybė – Ch. Sanderso įkūnytas Stičas, kurio balsas suteikia personažui autentiškumo ir žaismingos gelmės. Maya Kealoha ir Sydney Agudong ekrane perteikia įtikinamą seserų santykį, tampantį pagrindiniu emociniu atspirties tašku. Billy Magnussen kaip Pleiklėjus išsiskiria komiškumu, tačiau kai kurių kitų aktorių (ypač Galifianakis kaip Džumba) indėlis lieka neišnaudotas dėl prastai išvystyto scenarijaus.
Techninė kokybė ir vizualiniai efektai: prieštaringi įspūdžiai
Vizualiai filmas „Lilo ir Stičas“ pateikia vidutiniškus, bet ne revoliucinius efektus. Stičo CGI kai kada atrodo komerciškai pieštinė, ne visada įtikima, o veiksmo scenos nepalieka įsimintino įspūdžio. Paskutinėje filmo dalyje akivaizdus biudžeto taupymas, o Havajų vaizdai veikia kaip gražus fonas, bet neatskleidžia tokio kultūrinio vientisumo, kokį jautėme animaciniame originale.
Kritikų ir žiūrovų vertinimai: abejingai šaltas priėmimas
Nuo premjeros, „Lilo ir Stičas“ susilaukė mišrių arba neigiamų įvertinimų. Kritikai ir ilgamečiai gerbėjai dažnai pabrėžia emocinės gelmės trūkumą bei pernelyg didelį pasikliovimą nostalgija, o ne savarankiška istorija. Naujoji karta ar su originalu nesusipažinę žiūrovai galbūt pasimėgaus žaismingais filmo elementais, tačiau didelio įspūdžio palikti jis nepaliks.
Asmeninė nuomonė: praleista proga užmegzti ryšį
Kino ir animacijos entuziastams didžiausia originalo „Lilo ir Stičas“ vertybė buvo paprastas, bet nuoširdus šeimos ryšių vaizdavimas. Naujas filmas sunkiai perteikia šią autentišką emociją. Dean Fleischer Camp režisūra, kurio subtilumas išsiskyrė anksčiau, čia užgožiamas korporacinio formulizmo ir nenoro rizikuoti.
Lilo ir Stičo draugystė – pagrindinė gijanti galios ir šeimos prasmės linija – liko tik iš dalies realizuota, o siužetas tiesiog skuba nuo vienos scenos prie kitos. Nors Ch. Sanderso ir pagrindinių aktorių vaidyba kartais įkvepia šilumos, jaučiama, kad filmas buvo skubiai sukurtas, norint greitai papildyti Disney turinio biblioteką.
Išvada: dar vienas nereikalingas Disney perdirbinys?
Galutinis verdiktas – „Lilo ir Stičas“ gyvo veiksmo filmas vizualiai žavi, bet emociškai lieka tuščias. Jis suteikia pavienes linksmas akimirkas ir nostalgiškus prisiminimus, bet nepasiekia to nesenstančio originalaus filmo žavesio. Ieškantiems šeimai tinkamos pramogos jis gali būti smagus pasirinkimas, tačiau tikroji „ohana“ dvasia ir toliau gyvuoja originalioje animacijoje. Tik laikas parodys, ar Disney supras, jog paveldas – kur kas daugiau nei tiesiog platus filmų katalogas.
Šaltinis: smarti
Komentarai