4 Minutės
Šamanas: Egzorcizmo žanro atsinaujinimas ar pasikartojantis siužetas?
Nuo tada, kai Williamo Friedkino kultinis filmas „Egzorcistas“ prieš pusę amžiaus išgąsdino žiūrovus, kino siaubo pasaulis nuolat sugrįžta prie demoniškos apsėdimo ir egzorcizmo ritualų temų. Vystantis tokiems siaubo filmams ir serialams, originalumo paieškos šiame pograndyje tapo vis sudėtingesnės. Naujausias režisieriaus Antonio Negret filmas „Šamanas“ žada pažvelgti į egzorcizmo siaubą naujai, įkvėptas Pietų Amerikos šamanizmo ir tradicijų. Tačiau ar tai tikrai naujas žvilgsnis, ar tik įprastos baimės kita scenoje?
Siužeto apžvalga: Tamsa Anduose
Filmo veiksmas vyksta įspūdinguose Ekvadoro ugnikalnių ir džiunglių peizažuose. „Šamanas“ pasakoja apie amerikiečių misionierių šeimą, įsikuriančią atokiame kaimelyje. Sara Canning įkūnija Candice – motiną, o Daniel Gillies vaidina jos vyrą Joelą, kadaise priklausomą, dabar tikėjimo ieškantį vyrą. Jų ramybę sugriauna sūnaus Elioto (Jett Klyne) neramūs simptomai – nakties šnabždesiai, smurtinės haliucinacijos ir šiurpi, nepažinta tamsa.
Nepaaaiškinami įvykiai stiprėja, šeima ieško pagalbos pas vietinius indėnų gydytojus ir susiduria su paslaptimi apie Eliotą apsėdusią būtybę. Filmui pavyksta panagrinėti Vakarų krikščionybės ir vietinio šamanizmo susidūrimą, tačiau vėliau pasiduodama įprastoms egzorcizmo kino klišėms.
Aktoriai: emocingas vaidyba pažįstamoje aplinkoje
Filmo stiprybė – pagrindinė aktorių komanda. Sara Canning įtaigiai perteikia motinos, kovojančios tarp baimės ir tikėjimo, dramą – jos vaidmuo emocionaliai įkvepia ir leidžia žiūrovui užjausti jos kelionę. Daniel Gillies įneša į Joelį įtampos, tačiau scenarijus pernelyg išryškina jo sudėtingą praeitį, nesuteikdamas tikro gylio ar išpirkimo.
Jett Klyne kuria fiziškai įsimintiną apsėsto vaiko Elioto įvaizdį, tačiau filmas mažai išskiria berniuko nekaltas ir tamsias puses, tad emocinis efektas šiek tiek sumažėja. Gaila, kad indėnų personažai čia lieka nepakankamai atskleisti – nors jie yra itin svarbūs kultūriniam filmo kontekstui, jų indėlis tarsi nublanksta ir filmo ambicijos lieka iki galo neišpildytos.
Kūrybinė komanda ir vizualinė raiška
Po veiksmo filmo „Overdrive“ į ilgo metro kiną sugrįžęs Antonio Negret subtiliai valdo įtampą ir atmosferą. Vizualiai „Šamanas“ stipriausias sapniškose scenose: voragiški skorpionų spiečiai, iš apsėstų kūnų trykštantis juodumas, tamsūs ugnikalnių urvai sukuria ilgam įsimenančius vaizdus. Puikiai pasitelkiama šiuolaikinė CGI ir praktiški efektai, kurie sustiprina filmo siaubo atmosferą.
Negreto brolis Daniel debiutuoja kaip filmo scenaristas. Jų scenarijus sudomina tikėjimo bei kultūrų sandūros temomis, tačiau dažnai vėl pasikartoja standartai – tokios klišės kaip „Kristaus jėga tave privers“ ar demonų šaipymasis puikiai atpažįstamos patyrusiems siaubo kino gerbėjams.
Gamybos detalės: lokacija, stilius, simbolika
Filmas nufilmuotas Ekvadore, tad originalūs, realybę atspindintys vaizdai – didelis privalumas. Ugnikalnių papėdės, tankios džiunglės ir indėnų ritualai įkvepia autentiškos įtampos. Nors vietinės mitologijos išlieka nuo žiūrovo šiek tiek nutolusios, kūrėjai stengiasi vengti egzotizavimo, tačiau galėjo dar nuosekliau nagrinėti indėnų perspektyvą ir pasakų paveldą.
Kritika: tikėtis naujovių ar pasilikti prie klasikos?
Pasirodęs kino teatruose ir skaitmeninėse platformose rugpjūčio 8 d., „Šamanas“ susilaukė diskusijų siaubo kino bendruomenėje kaip mėginimas praplėsti egzorcizmo filmų ribas. Ankstyvas vertinimas giria Negreto režisūrą ir Canning vaidybą, tačiau nemažai kritikų pastebi atpažįstamas klišes. Nepaisant įspūdingų vaizdų ir naujos geografijos, norintiems radikalesnio žanro perinterpretavimo gali pritrūkti rizikos bei kūrybiškumo.
Išvados: Egzorcizmo filmų ateitis
Tiėms, kurie mėgsta antgamtinį siaubą ar ieško atmosferiškų potyrių, „Šamanas“ siūlo įtemptą, įsimintiną kelionę. Nors filme stinga radikalaus perdirbimo, pagirtinas bandymas nagrinėti kultūrų ir tikėjimų sankirtas – tai svarbus žingsnis pirmyn, kuris galbūt įkvėps būsimus kūrėjus gilinti temas dar plačiau. Jei norite pamatyti susidūrimą su senovės blogiu naujoje vietoje, „Šamanas“ vertas dėmesio, net jei tikrą siaubą, kaip ir originalumą šiame žanre, rasti vis dar sunku.
Šaltinis: screenrant
Komentarai