4 Minutės
Įžanga: Kostiumų legendos žvaigždžių valanda Locarno festivalyje
78-ajame Locarno kino festivalyje išskirtinė italų kostiumų dailininkė Milena Canonero atsiskleidė viešame pokalbyje, aptardama savo unikalią kūrybinę karjerą, kuri ženkliai suformavo šiuolaikinio kino vizualiką. Šiemet pagerbta Vision apdovanojimu, Canonero dalijosi įkvepiančiomis istorijomis apie bendradarbiavimą su tokiais režisieriais kaip Stanley Kubrickas, Wesas Andersonas, Sofia Coppola ir Francis Ford Coppola. Ji atskleidė kūrybos ritualus, medžiagų pasirinkimo svarbą ir žinomiausių kino kostiumų užkulisius.
Bendradarbiavimas su režisieriais: nuo Kubricko tylos iki Andersono simbiozės
Pasak Canonero, kiekvienas režisierius kuria savitą kūrybinį tempą. Dirbant su Stanley Kubricku reikėjo kantrybės – jo užuominos dažnai pasirodydavo tik vėlyvame procese, tad kostiumų dailininkui tekdavo maksimaliai prisitaikyti. Priešingai, darbas su Wesu Andersonu buvo abipusės kūrybinės energijos mainai – tikra simbiozė. Ji prisiminė pirmąjį susitikimą Chateau Marmont viešbutyje, kuriame aptarė filmą „Gyvenimas po vandeniu su Stivu Zisu“ ir atkreipė dėmesį į Andersono smalsumą – rekvizitai bei daiktai jam tapo pagrindiniais veikėjo kūrimo elementais.
Purpurinis uniformų istorija iš „Didžiojo Budapešto viešbučio“
Viena mėgstamiausių Canonero istorijų – legendinių Zubrovkos viešbučio fojė uniformų kūrimas „Didžiajam Budapešto viešbučiui“. Siekdama išvengti tradicinių spalvų – juodos, rudos ar kreminės, ji netikėtai atrado išraiškingą purpurinį atspalvį, kurį parodė Andersonui jo kaimo namuose. Režisieriaus spontaniškas džiaugsmas – jis net užšoko ant kėdės – nulėmė galutinį sprendimą. Tokia spalvos pasirinkimo drąsa rodo, kaip kostiumų dizainas gali tapti viso filmo vizualine ikona.
Kūrybos įkvėpimai: Klimtas, pop stilius ir istoriniai motyvai
Klausiama apie išskirtinį Tildos Swinton Madame D įvaizdį, Canonero paaiškino, kad 1920–1930 m. stiliaus užuominos persipynė su menininkų, tokių kaip Gustavas Klimtas, darbais – taip sukurtas personažas, kuris atrodo ir istoriškai pagrįstas, ir poetiškas. Dirbant prie Sofios Coppolos „Marijos Antuanetės“, buvo svarbus istorinės mados tyrimas, tačiau kartu išlaikyta šiuolaikiška stilistika: XVIII a. kostiumai čia kupini populiarios kultūros dvasios ir drąsaus stilistinio žaismo, kitaip nei realistiškas „Barry Lyndon“ laikmečio tikslumas.
Akcentas: „Megalopolis“ — siužetas, aktoriai ir Canonero požiūris
Siužeto apžvalga
Francio Fordo Coppolos ambicingas ir asmeniškai finansuotas epas „Megalopolis“ vaizduoja mitinį miestą, išgyvenantį krizę. Canonero apibūdina filmą kaip alegorinę istoriją apie didžią šalį – primenančią Ameriką – skęstančią chaose ir nuosmukyje. Centre – architektas Cezaris Catalina, vizionierius, susiduriantis su esamos sistemos jėgomis.
Aktoriai ir kūrybinė komanda
Pagrindinius vaidmenis atlieka Adamas Driveris (Cezaris Catalina) ir Giancarlo Esposito. Filmo režisierius bei prodiuseris – Francis Ford Coppola. Dėl ilgalaikio bendradarbiavimo su Coppola Canonero galėjo kūrybiškai naudoti istorinius motyvus – nuo senovės Romos iki modernios metropolio dvasios, išryškinančios filmo ideologinius kontrastus.
Gamybos ir kostiumų strategija
Kadangi „Megalopolis“ jungia politinę alegoriją ir epinę apimtį, Canonero kostiumų dizainas išskirtinai pabrėžia ideologinį susipriešinimą: tekstūrų ir siluetų skirtumai aiškiai atskiria vizionierių ir esamą sistemą atstovaujančius personažus, o senoviniai motyvai perinterpretuojami šiuolaikiniame kontekste. Coppolos noras akcentuoti architekto moralinę ir politinę kelionę lėmė, kad kostiumai tapo esminiais siužeto įrankiais, o ne tik laikmečio dekoru.
Karjeros akcentai: apdovanojimai, pirmieji žingsniai ir atsinaujinimo menas
Canonero kelias buvo nestandartinis – ji nebaigė formalaus kostiumų dizaino studijų, bet savo išsilavinimą priskiria Didžiosios Britanijos vakarinėms paskaitoms bei nuolatiniam smalsumui. Jos kūrybinį kelią žymi net keturi Amerikos Kino Akademijos apdovanojimai už geriausią kostiumų dizainą („Barry Lyndon“, „Ugnies vežimai“, „Marija Antuanetė“, „Didysis Budapešto viešbutis“), keli BAFTA, Kostiumų dizainerių gildijos įvertinimai ir Auksinis lokys.
Kritikų įvertinimas ir kultūrinė įtaka
Kritikai ir žiūrovai dažnai išskyrė Canonero sukurtus kostiumus kaip būtinas filmo pasakojimo priemones. Locarno festivalio organizatoriai pažymėjo, kad dar nuo „Prisukamo apelsino“ laikų jos novatoriški sprendimai praplėtė kino išraiškos ribas. Canonero darbai ne tik aprengia aktorius – jie kuria emocinį audinį, pabrėžia personažų psichologiją ir tampa kultūros ženklais savaime.
Asmeniniai apmąstymai ir nuomonė
Canonero pasakojimai atskleidžia jos profesionalumą ir kūrybinį polėkį. Apie spalvas, audinius bei istorines detales ji kalba kaip meistrė ir menininkė. Jos kūryba įrodo, kad kostiumų dizainas nėra tik užkulisiai, bet esminė kino pasakojimo dalis, perteikianti laikmetį, ideologiją ar personažo vidinį pasaulį. Kūrėjams ir scenografijos mėgėjams Canonero palikimas tampa pavyzdžiu, kaip kostiumai gali išauginti istoriją.
Kodėl Milena Canonero svarbi kino entuziastams ir dizaineriams?
Kino mylėtojams, mados istorikams ar būsimiems kostiumų kūrėjams Canonero palikimas – tai nuoseklaus tyrimo, drąsių stiliaus sprendimų ir gilaus režisieriaus supratimo derinys. Locarno festivalyje jos pasirodymas ir filmo „Megalopolis“ pristatymas dar kartą pabrėžė, kad kostiumų dizainas yra esmiškai svarbus kino nuotaikai, personažų kūrimui ir prasmės perteikimui.
Pabaiga
Milena Canonero gyvenimas kine primena gyvą įvairių epochų filmų, išskirtinių bendradarbių ir kūrybinio eksperimentavimo mozaiką. Nuo prabangių „Marijos Antuanetės“ stilių iki ryškių „Didžiojo Budapešto viešbučio“ vizualių sprendimų bei simbolinių „Megalopolis“ prasmių jos darbai nuolat daro įtaką tiek kino kūrėjams, tiek auditorijai. Locarno scenoje Canonero ne tik dalinosi savo dizaino istorijomis, bet ir įrodė, kodėl kostiumų dizainas yra neatskiriama kino meno ir amato dalis.
Šaltinis: hollywoodreporter
Komentarai