6 Minutės
2016 metais „Netflix“ pristatė dvi originalias mokslinės fantastikos serialų premjeras, kurios žiūrovams pasiūlė visiškai skirtingus potyrius. Vienas jų – nostalgiją keliantis, plačiajai auditorijai skirtas reginys apie mažo miestelio vaikus ir antgamtinius pavojus – peraugo į penkių sezonų franšizę, kuri paveikė visą pasaulinės transliacijos popkultūrą. Kitas – drąsus, emocijomis persmelktas idėjų labirintas, derinantis žanrus – buvo nutrauktas po dviejų sezonų, palikdamas fanus ir kritikus svarstyti, kas galėjo būti.
Šiame straipsnyje analizuojama, kodėl „Stranger Things“ ilgaamžiškumo sėkmė užgožė „The OA“ ir kodėl ankstyvas pastarojo serialo atšaukimas iki šiol laikomas vienu ryškiausių praradimų streamingo industrijoje.
„Stranger Things“: ilgaamžiškumas, franšizės kūrimas ir auditorijos mastas
„Stranger Things“ sukėlė sensaciją pasitelkdamas prieinamą nostalgiją, charizmatiškus jaunuosius aktorius, itin aukšto lygio produkciją ir nuolat plečiamą mitologiją. Penkių sezonų arka – paskutinis sezonas išskirtas į tris dalis – leido kūrėjams dozuoti paslaptis, auginti veikėjų istorijas bei sustiprinti kultūrinį ir komercinį impulsą. Rezultatas – pasaulinis pripažinimas, lojalūs žiūrovai ir tokia trukmė, kokios reikalauja globalios franšizės.
„The OA“: drąsa, intymumas ir neišpildyti pažadai
Tuo tarpu „The OA“, kurią sukūrė Brit Marling ir Zal Batmanglij, siūlė visiškai kitokį mokslinės fantastikos žanrą: filosofiškai turtingą, struktūriškai netradicinį ir emocijomis pagrįstą. Kritikai serialą vertino itin teigiamai – jo reitingai jį išskyrė kaip vieną įdomiausių „Netflix“ eksperimentų, o antrąjį sezoną daug apžvalgininkų lygino su stipriausiais platformos kūriniais. Remiantis peržiūrų duomenimis, net ir po kelių metų nuo pirmojo sezono pasirodymo auditorijos srautai išliko dideli.
Visgi, nepaisant ištikimos gerbėjų bendruomenės, „The OA“ buvo nutrauktas po dviejų sezonų. Marling ir Batmanglij turėjo penkių sezonų planą, įskaitant kardinalius tonacinius ir naratyvinius pokyčius, kuriems buvo būtinas laikas. Netikėtas atšaukimas sustabdė kruopščiai konstruotą paslaptį gerokai iki jos kulminacijos.
Kuo „The OA“ išsiskyrė?
Pagrindinis „The OA“ privalumas – drąsa rizikuoti, prioritetas emociniam intensyvumui, o ne aiškiems atsakymams, ir gebėjimas derinti metafizines spekuliacijas su giliu personažų dramatiškumu. Jo pasakojimas skatino aktyvų žiūrovų dalyvavimą, priešpriešindamasis pasyviam, vienkartiniam vartojimui – tokia kūrybos kryptis sunkiau paverčiama komercine sėkme streamingo ekosistemoje, kur pirmenybė teikiama greitiems rezultatams ir prenumeratų augimui.
Kodėl „Netflix“ dažnai nutraukia perspektyvią sci-fi?
„The OA“ likimas atskleidžia platesnes industrijos tendencijas. Streamingo platformos daugiausia investuoja į serialus, galinčius išties greitai pritraukti naujų vartotojų ir užtikrinti aukštą peržiūrų pakartojamumą. Serialai, kurių augimas lėtesnis, kuriuose dominuoja paslaptis ar reikia didesnio kantrumo, dažnai nesurinko reikiamų rezultatų korporaciniuose KPI. Nors kai kuriuos nutrauktus serialus „Netflix“ grąžino po fanų kampanijų (pavyzdžiui, „Sense8“ gavo specialią pabaigą), didelė dalis serializuotų istorijų taip ir lieka nebaigtos.
Tokia praktika kelia klausimą dėl ilgų pasakojimų galimybių streamingo laikais: kaip kūrėjai gali drąsiai planuoti penkių sezonų sagas, kai atnaujinimas priklauso nuo momentinių skaičių? „The OA“ buvo filosofinės sci-fi eksperimentas, kuriam reikėjo pasitikėjimo ir laiko – resursų, kurių dabartinės platformos nemėgsta švaistyti.
Palyginimai, tęstinumas ir kūrybiniai keliai
Lyginti „The OA“ su „Stranger Things“ įdomu, tačiau rezultatas nėra vienareikšmiškas. „Stranger Things“ pasitelkė 1980-ųjų žanro klišes, kurdamas bendruomeniško žiūrėjimo efektą, o „The OA“ įnešė šiuolaikinės meninės ir spekuliatyvios televizijos tradicijų. „The OA“ dalinasi genetiniu kodu su kitais kultiniais, anksti nutrauktais serialais, tokiais kaip „Hannibal“ ar „Firefly“ – jų meninės ambicijos peržengė ilgalaikio palaikymo ribas.
Po „The OA“ kūrėjai Marling ir Batmanglij nenustojo kurti – jie dirbo prie kitų projektų, įskaitant FX riboto formato serialą „A Murder at the End of the World“. Tai įrodo, jog jų kūrybinė partnerystė tebėra įtakinga tiek televizijoje, tiek kine. Jasonas Isaacsas, suvaidinęs įsimintiną antagonistą „The OA“, viešai išreiškė viltį dėl serialo sugrįžimo tinkamomis aplinkybėmis.
Užkulisiuose ir fanų veiksmai
Įdomus faktas: „Netflix“ svarstė galimybę užbaigti „The OA“ vienu filmu, tačiau kūrėjai minėto varianto atsisakė, nes jautė, jog tai neišpildytų jų plataus sumanymo. Po nutraukimo gerbėjai organizavo kampanijas ir rinko parašus tikėdamiesi atgaivinti serialą. Patys kūrėjai dažnai užsimena apie galimybę pratęsti istoriją – tokią situaciją gerai pažįsta kultinių serialų auditorijos.
Ekspertų požiūris
Ilgametė transliacijų drama stebėtoja, kino kritikė Anna Kovacs, pažymi: „The OA“ atstovauja vis retesnį televizijos rizikos modelį. Serials atšaukimas atspindi verslo realijas, bet kartu – prarastą galimybę žiūrovų patirčiai išplėsti spekuliatyvaus pasakojimo fone.“
Kritiška refleksija: menas prieš algoritmus
„The OA“ istorija yra ir kūrybiška tragedija, ir pamokanti istorija. Ji išryškina įtampą tarp ilgalaikės meninės vizijos ir trumpalaikių streamingo analizės tikslų. Serialų kūrėjams, matantiems televiziją kaip nuoseklią kino formą, išvada aiški: reikia arba platformos, pasirengusios investuoti į lėtą, didelės grąžos pasakojimą, arba susitaikyti, kad kai kurios istorijos liks neužbaigtos.
Išvada: viltingas „kas būtų jei“ ir ambicingos TV ateitis
„Stranger Things“ įrodo, ką reiškia nuoseklus investavimas į personažus ir mitų kūrimą. „The OA“ primena, kad ne visi turiningi serialai atitinka komercinio modelio reikalavimus – o jų atšaukimai gali atimti iš žiūrovų neeilines patirtis. Nors galimybė, kad „The OA“ grįš pilna apimtimi, po kelių metų išlieka menka, nuolatinis žiūrovų poreikis, kūrėjų aktyvumas ir domėjimasis atgaivinimu leidžia išlaikyti viltį. Ambicingos mokslinės fantastikos ir serializuotos dramos gerbėjams ši istorija palieka dvejopą paveldą: genialų, nors ir nebaigtą, kūrinį, kurį verta prisiminti, ir priminimą, kad drąsios TV ateitis priklauso nuo platformų požiūrio į ilgalaikį kūrybiškumą.
Nesvarbu, ar „The OA“ dar sugrįš, jo kūrybinė drąsa toliau skatina diskusijas apie pasakojimo formas, streamingo strategiją ir kultūrinę meninių rizikų vertę televizijoje.
Šaltinis: screenrant
Palikite komentarą