5 Minutės
Supermenas, komiksų ir kino pasaulio ikona, yra ištvėręs meteorus, kosminius priešus ir giliausias egzistencines krizes. Tačiau nauja teorija, aptarinėjama gerbėjų bei kritikų, kelia nerimą: žaliasis kriptonitas gali būti ne greitas mirtinas pavojus, o palaipsniui silpninantis veiksnys. Reguliarus, ilgalaikis žaliąjį kriptonitą primenančios spinduliuotės poveikis galėtų palaipsniui naikinti Supermeno jėgas, kol jis mirs visiškai žmogiška mirtimi. Tai būtų ne akimirksniu pasireiškiantis silpnumas, kaip būdavo vaizduojama daugelyje komiksų, o nuoseklus, lėtinis ląstelių nykimas, trikdantis kriptoniečių biologiją.
Kaip žaliasis kriptonitas veiktų ilgainiui, lyginant su lėtine spinduliuote? Supermeno ląstelės Žemėje veikia kaip gyvoje saulės baterijoje – jos konvertuoja geltonosios saulės energiją į pranašumą, regeneracines savybes ir stiprumą. Tradiciškai žaliasis kriptonitas vaizduojamas kaip momentinis nuodas, dėl kurio Supermenas tampa silpnas ir pažeidžiamas, kol nėra pašalinamas iš šaltinio artumo. Tačiau, jei vertintume kriptonitą kaip ilgalaikį užterštumą ar radiaciją, pasikartojantis poveikis ilgainiui galėtų pažeisti ląsteles, ardyti DNR ir mažinti gebėjimą absorbuoti saulės energiją.
Ypač svarbu paminėti Supermeno ilgą gyvenimo trukmę. Nuolat gaunant geltonosios saulės spindulių, jis teoriškai galėtų gyventi dešimtmečius ar net šimtmečius. Lėtinė ląstelių degradacija ir nuolatinis nuovargis galėtų iš esmės paveikti jo gebėjimus, pamažu padarydama Paskutinįjį Kriptono Sūnų vis labiau pažeidžiamą ir žmogišką bėgant dešimtmečiams.
Kanoniniai pavyzdžiai rodo, kad ilgalaikis kriptonito poveikis yra realistiškas. Pvz., komikse "Superman #19" (1988) Lexas Luthoras nuolat nešiojo žiedą su kriptonitu, dėl ko patyrė stiprų apsinuodijimą radiacija ir neteko rankos. Animaciniame DC pasaulyje Lexui išsivystė vėžį primenanti liga dėl ilgo sąlyčio su kriptonitu, pabrėžiant, kad šio mineralo poveikis gali būti lėtas, bet mirtinas. Net Betmeno įprotis laikyti kriptonitą užšviestą švinu byloja apie medžiagos grėsmingumą.
Smulkios detalės, kurios pradžiugina fanus: John Byrne kūriniuose aprašyta Lexo apsinuodijimo arka dažnai laikoma tamsesnio, realistiškesnio komiksų laikotarpio ženklu. Animacijos gerbėjai iki šiol prisimena žiaurų, bet žmogišką Luthoro paveikslą. Visa tai įrodo, kad DC dažnai užsimindavo apie ilgalaikes kriptonito pasekmes, nors jos retai būdavo pritaikomos pačiam Supermanui.
Kinas ir televizija: kaip ši idėja galėtų atrodyti ekrane? Lėtas Supermeno apsinuodijimas kriptonitu būtų radikali istorijos kryptis. Superherojų filmai pastarąjį dešimtmetį tapo niūresni – tiesiog prisiminkime „Tamsos riterį“ ar „Loganą“, kur centre atsiduria mirtingumas ir senėjimas. Visiškai naujas Supermeno portretas, kuriame dominuoja silpnėjimas ir vidinė drama, galėtų žengti tą pačia kryptimi – tapti pasakojimu apie paveldą, trapumą ir būties kainą.
Svarbu paminėti, jog toks siužetas reikalautų ypatingos režisierių ir scenaristų priežiūros – pernelyg tamsiai pateikta istorija gali atbaidyti žiūrovus, kurie iš Supermeno laukia žadą atimančių žygdarbių. Režisieriai, sugebantys suderinti didingumą su intymiais karakteriais – pavyzdžiui, Zack Snyder ar Denis Villeneuve – galėtų sukurti prasmingą ir vizualiai paveikų kūrinį.
Palyginamosios istorijos: panašūs motyvai jau buvo nagrinėti kitų komiksų ir filmų pasakojimuose. Marvelo „Spider‑Man: Reign“ tyrinėjo netekties ir ligos temą, „Hulk: The End“ – nemirtingumo prakeiksmą. DC „Watchmen“ ir „The Dark Knight Returns“ atskleidė superherojų žmogiškumą ir visuomenės spaudimą. Lėto apsinuodijimo kriptonitu teorija natūraliai įsilietų į šią naratyvinę tendenciją, kur superherojų istorijomis vis dažniau gilinasi į gedulo, senėjimo ir institucijų byrėjimo temas.
Bendruomenės nuomonė tikėtina būtų nevienareikšmė: dalis žiūrovų vertintų brandesnį, mitą išplečiantį požiūrį, kiti norėtų išlaikyti Supermeno vilties simboliką. Jei istorija būtų pateikta atidžiai ir jautriai, emocinis poveikis galėtų būti išskirtinis, tačiau viena klaida atgraso ir nuvilia.
Kritikų akimis: filmų kritikė Anna Kovacs sako, kad Supermeno silpnumo transformacija į lėtinę ligą taptų vienu drąsiausių moderniosios superherojų kino žingsnių. Tai paverstų Supermeną žmonišku simboliu ir leistų auditorijai naujai išgyventi jo šaknis: „Jeigu režisieriai pasirengs subtilumui ir empatijai, tai galėtų pakeisti žanrą, tačiau rizika – prarasti mitą tebėra didžiulė.”
Ar toks tamsus kelias išvis pateisina Supermeno mitologiją? Komiksuose jau buvo daug tamsių virsmų, kurių sėkmę lemia siužeto jautrumas. Siekiant išvengti perteklinio dramatizmo, būtina išlaikyti Clarko Kento žmogiškumą ir orumą – tik taip istorija tampa prasminga, ne tik skausminga.
Galiausiai, ilgalaikio apsinuodijimo kriptonitu teorija leidžia permąstyti Supermeno silpnumą, paverčiant jį pasakojimu apie laiką, mirtingumą ir išskirtinumo kainą. Tai rizikinga, tačiau potencialiai vaisinga terpė kūrėjams, norintiems parodyti Supermeną kaip žmogiškos trapumo ir heroizmo atspindį. Ar DC kada nors leis šiai legendai natūraliai užbaigti savo kelią, lieka neaišku, tačiau ši idėja jau verčia gerbėjus permąstyti superherojų istorijų lauką.
Nesvarbu, ar ją vertinate kaip brandų žanro augimą, ar nepriimtiną vilties žūtį, ši teorija rodo, kad superherojų pasakojimai toliau drąsiai kinta. Tokių kultūrinių rizikų reikia, kad žanras liktų gyvas ir aktualus: net ikonos gali būti naujai perinterpretuojamos, kad atsirastų naujų klausimų apie gyvenimą, netektį ir palikimą.
Šaltinis: screenrant
Komentarai