5 Minutės
Ridley Scott, 20 mln. dolerių ir Terminator linija, kurios jis neperžengtų
Ridley Scotto karjera nuvedė jį nuo Romos smėlių filme Gladiator iki nepakeliamai įtemptų Alien koridorių ir dykuminių Thelma and Louise vaizdų. Vis dėlto neseniai pokalbyje su The Guardian keturių kartų Oskaro nominantas prisipažino, kad atsisakė esą pasiūlyto 20 mln. dolerių atlygio režisuoti Terminator 3: Rise of the Machines. Scottas paaiškino, jog baiminosi, kad bandymas „padaryti tai tikra“ susilpnintų franšizės komiksinę energiją — trumpai tariant, jis manė, jog sugadintų viską.
Ką jis sakė — ir ką turėjo omenyje
Scottas sprendimą grindė tonaliniais instinktais. Jam Terminator saga gyvena sustiprinto spektaklio ir pulp komiksų ritmuose — savybėse, kurias režisierius, linkęs į grubų realizmą ir detalų pasaulio kūrimą, galėtų būti linkęs „įžeminti“. Lygindamas užduotį su Jameso Bondo filmu, Scottas pasiūlė, jog kai kurias franšizes turi režisuoti tas, kuris priima jų kampą ir kinetinį žaismingumą, o ne paverčia jas natūralistine drama.
Kontekstas: franšizė su daug režisierių ir įvairiais tonais
Terminator serija nuo seno krypo per žanrus. Jamesas Cameronas 1984 m. pristatė žalią, košmarišką mokslinės fantastikos noir ir vėliau 1991 m. sugrąžino franšizę į kinetinę blockbuster poeziją filme Terminator 2: Judgment Day. Vėlesni leidimai — Jonathan Mostow režisuotas Terminator 3 (2003), McG Genisys (2015) ir kiti tęsiniai — svyravo tarp siekimo atgaivinti Camerono viziją ir paieškos naujų toninių tapatybių, o rezultatai kritikų ir kasų srityje buvo nevienareikšmiai.
Scotto sprendimas įsitaiso platesnėje industrijos tendencijoje, kur autoriaus pojūčiai ir franšizės reikalavimai dažnai susiduria. Studijos įprastai siekia didžių vardų, kad atgaivintų intelektinę nuosavybę, bet ne kiekvienas pripažintas režisierius nori ar turėtų būti siejamas su kiekvienu projektu. Scotto atsisakymas yra kūrybinio savimonės pavyzdys: režisierius pripažįsta, kad jo stiprybės gali netikti konkrečiam franšizės tonui.
Palyginimai ir kontrastai: Scott prieš Cameroną, Bondą ir kitus franšizių režisierius
Palyginkite Ridley Scotto požiūrį į franšizių kūrimą su Jameso Camerono. Cameronas perkeitė The Terminator į mitologizuotą, emocingą spektaklį; Scottas savo reputaciją sukūrė kuriant įtraukiančius pasaulius ir tactilų realizmą, kuris tiko Alien ir Blade Runner, bet galėjo nuslopinti Terminator komiksinį pavojų.
Panašiai Bond serija klestėjo režisieriams, kurie priėmė jos specifinį glamūrą, aštrumą ir aukštos įtampos veiksmą; kai kas nors pernelyg „įžemina" Bondą, rezultatas gali skambėti tonališkai netiksliai. Scottas užsiminė, kad padarytų tą patį klaidą su Terminator, o jo atvirumas yra retas, pamokantis prisipažinimas iš režisieriaus, įpratusio tiek prie komercinės, tiek kritikų sėkmės.
Baigiamieji faktai ir užkulisių pastabos
- Ridley Scotto pasiūlymas, kaip pranešama, atitiko tai, ką Arnoldas Schwarzeneggeris uždirbdavo už tam tikrus filmus, pabrėžiant, kaip studijos naudoja žvaigždžių lygio biudžetus, kad prisiviliotų aukščiausio lygio režisierius.
- Terminator franšizė nuo to laiko išsiplėtė ne tik gyvos aktorių sudėties tęsiniais, bet ir televizija (Terminator: The Sarah Connor Chronicles) bei animacija (Netflix animacija Terminator Zero), atspindėdama studijų pastangas pritaikyti IP naujoms auditorijoms.
- Jonathan Mostow režisavo Terminator 3 po Scotto atsisakymo; filmas sujungė Arnoldą Schwarzeneggerį su naujais vedančiaisiais Claire Danes ir Nick Stahl ir nukreipė istoriją savitu keliu.
Kritinė perspektyva ir gerbėjų reakcija
Gerbėjai išsiskyrė dėl franšizės toninių poslinkių: kai kurie vertina drąsias reinvencijas, kiti ilgisi Camerono laikų nuoseklumo. Scotto atsisakymas pelnė tiek pagarbą, tiek smalsumą — pagarbą už tai, kad prioritetizavo tinkamumą prieš pinigus, ir smalsumą dėl alternatyvios vizijos filmo, kuris niekada neįvyko. Kino istorikė Mara Singh pateikia tokį vertinimą:
„Scotto sprendimas yra retas autoriaus pavyzdys, kai jis atsisako pelningo studijos pasiūlymo dėl tonalinės neatitikimo. Tai parodo supratimą, jog franšizinė pasakojimo forma nėra tik spektaklis, bet ir režisieriaus balso suderinimas su kūrinio stiliumi.“
Pramonės įžvalgos: kai autoriai ir franšizės susiduria
Studijos dažnai mano, kad prie projekto pririštas žinomas režisierius automatiškai suteiks prestižą. Tačiau Scotto pasirinkimas parodo kitokią pamoką: prestižas nereiškia tinkamumo. Ilgalaikė franšizės sveikata gali labiau priklausyti nuo toninės priežiūros ir auditorijos lūkesčių nei nuo garsaus režisieriaus vardo ar atlygio dydžio.
Išvada: ką šis atsisakymas moko kino kūrėjus ir žiūrovus
Ridley Scotto atsisakymas 20 mln. dolerių yra daugiau nei įdomus anekdotas — tai priminimas, kad geras kino kūrimas kartais reiškia pasakyti „ne“. Tiek filmų gerbėjams, tiek kūrėjams ši istorija primena, jog sėkminga franšizės režisūra reikalauja nuolankumo dėl tono, pagarbumo palikimui ir aiškumo apie savo kūrybines stiprybes. Scotto atsisakymas išsaugojo tiek jo meninį prekės ženklą, tiek idėją, kad ne kiekvienas režisierius tinka kiekvienai franšizei — o tai gali būti sveika kinematografijai.
Šaltinis: deadline
Komentarai