5 Minutės
Nuo Born To Run iki kambario įrašų: kitoks Springsteeno pasakojimas
Telluride'o Werner Herzog teatro seanse Scott Cooper filmas Springsteen: Deliver Me From Nowhere persvarsto pažįstamą Bruce'o Springsteeno mitą. Vietoje masėms patinkančio koncerto filmo ar tradicinio nuo lopšio iki karsto biografinio filmo Cooperio adaptacija pagal Warreną Zanesą gilinasi į niūrų, užburiantį Nebraska laikotarpio centrą — albumą, sukurtą ant pigios namų įrašų įrangos miegamajame su oranžiniu vilnoniu kilimu. Rezultatas — kinematografinis posūkis, kuriame ryškiausiai matomi depresija, mentoriavimas ir šlovės kaina.
Drąsi atranka: Jeremy Allen White, Jeremy Strong ir Stephen Graham
Jeremy Allen White — ką tik sulaukęs Vėplių (Emmy) kalbų už The Bear — nustebina filmo pradžioje, atiduodamas Born To Run nesuvaldomą skubumą, prieš neišvengiamai pasukant į ramesnį, tamsesnį toną. Jeremy Strong vaidina daugiasluoksnį Jon Landau — Springsteeno vadybininką, mentorių ir emocinį atramos tašką, o Stephen Graham savo vaidmenyje Doug, Bruce'o sudėtingame tėve, suteikia skaudžią intensyvumo dozę. Ši trijulė suteikia stabilų pagrindą filmui, kuris vengia blizgesio ir orientuojasi į psichologinę gilumą.
Telluride premjera ir gerbėjų reakcija
Telluride premjera sukėlė stiprias reakcijas: pradinis plojimų pliūpsnis, reaguojant į muzikinės atminties momentus, vėliau virto susitelkusia, apmąstymams palankia tyla, kai filmas įsiveržė į skaudžiausias savo scenas. Tiek gerbėjai, tiek kritikai pastebėjo, kad filmas atsisako romantizuoti roko žvaigždės perteklių; vietoje to Cooperis tiria, kaip sėkmė ir trauma susidūrė periode, kai Springsteenas trumpam atrodė pasiklydęs tamsoje.
Kuo šis biografinis filmas skiriasi
Deliver Me From Nowhere nėra modeliuojamas pagal Walk the Line ar Rocketman, kuriuose pasirodymas maišomas su melodrama. Cooperio filmas savo nuotaika labiau artimas jo Out of the Furnace ir ankstesnėms charakterio varomoms muzikos dramoms, tokioms kaip Crazy Heart: mažas, intymus ir orientuotas į moralinę geografiją vietoje koncerto spektaklio. Cooperis žiūrovams sakė, kad Warren Zanes knyga buvo sėkla — ne gaires visam gyvenimo pasakojimui, o stuburas, ant kurio statomas emocionaliai atviras filmas.
<figure class=\"image\"><img style=\"aspect-ratio:681/383;\" src=\"https://cdn.ekran.lt/files/post/content/2025/08/springsteen-deliver-me-from-nowhere-2.avif\" width=\"681\" height=\"383\">
Temos: atskirtis, Amerikos svajonė ir atpirkimas
Cooperis semiasi temų iš Nebraska — atskirtis, tyli beviltiškumas, smurtas pakraščiuose — kad atskleistų platesnį paveikslą apie Amerikos atitrūkusią sielą. Filmas tiria, kaip Amerikos svajonė gali išduoti tuos, kurie jos siekia, ir kaip mentoriavimas bei žmogiškas ryšys (šiuo atveju Jon Landau) gali tapti pažodiniu gelbėjimo ratu. Cooperio susidomėjimas pamirštomis bendruomenėmis, panašiai kaip jo parodymas Braddock, Pensilvanijoje filme Out of the Furnace, tinka Springsteeno istorijai: menininkas tampa simboliu tautai, kovojančiai su netektimi ir ilgesiu.
Užkulisiuose: bendradarbiavimas ir kūrybinė pasitikėjimas
Viena iš atskleidžiamiausių gamybos pastabų yra tai, kiek aktyviai Springsteenas ir Landau dalyvavo filmo kūrime. Prodiuserio Eric Robinson atkaklumas — uždegęs po Warren Zanes pasirodymo podkaste — galiausiai užtikrino teises, o Landau kūrybinis įsitraukimas padėjo formuoti pasakojimą. Maži detaliai, tokie kaip oranžinis vilnonis kilimas ir grubus namų įrašų nustatymas, išsaugoti, pabrėžia to momento intymumą ir trapumą Springsteeno gyvenime.
Kritinė perspektyva ir galimas prieštaravimas
Kritikai greičiausiai pagirs filmą už santūrumą, aktorių pasirodymus ir tematinę ambiciją, tačiau kai kurie žiūrovai, tikėjęsi blizgančio roko biografinio filmo, gali rasti tempą meditacinį ir emocinį fokusą neišvengiamai niūrų. Tai filmas, prioritetą teikiantis vidaus pasauliui, o ne arena dydžio išlaisvinimui; tai stipriai rezonuos su tais, kurie vertina charakterio varomą kiną, ir gali erzinti tuos, kurie tikėjosi šventiško muzikos filmo.
Palyginimai ir kontekstas šiuolaikiniame kine
Platesniame kontekste Deliver Me From Nowhere atspindi tendenciją link intymių muzikantų filmų, kurie nagrinėja vidinį gyvenimą vietoje viešo aspekto padidinimo. Jis stovi kažkur tarp Crazy Heart konfesiškų momentų ir socialinio realizmo filmų apie dirbančios klasės Ameriką. Su išleidimu spalio 24 d. per 20th Century Studios, filmas jau aptarinėjamas kaip pretendentas į apdovanojimus, daugiausia dėl aktorių centrinės linijos ir Cooperio patyrusio režisūrinio balso.
Ekspertų įžvalga: „Kinematografinė istorikė Elena Marquez pastebi: ‚Cooperis sukūrė filmą, kuris tylą traktuoja kaip savo partitūrą. Akcentuodamas mentoriavimą ir psichikos sveikatą, Deliver Me From Nowhere peržvelgia roko biografijos žanrą post-#MeToo, po pandemijos auditorijai, kuri renkasi emocinę tiesą vietoje spektaklio.‘“
Paskutinės mintys: rizika, kuri perrašė legendą
Deliver Me From Nowhere galbūt nenuvils žiūrovų, tikinčiųsi ugninių hitų ir fejerverkų, tačiau jis siūlo kažką retos: žmogišką, nesulaužomą menininko krizės portretą ir žmones, kurie jį išgelbėjo. Jo atsidavimas emocinei tiesai — paremta įtikinamais pasirodymais ir Cooperio santūria režisūra — daro filmą, galintį pertvarkyti, kaip dramatizuojame muzikantų vidinius gyvenimus. Nesvarbu, ar jį priims pagrindiniai apdovanojimų žiuri nariai, ar jis taps kritikų numylėtiniu, filmas primena, kad kai kurios stipriausios kino istorijos yra tos, kurios žvelgia į vidų.
Šaltinis: deadline
Komentarai