5 Minutės
Drąsi Venecijos premjera ir rizikingas vaidmuo
Amanda Seyfried 2025 m. sugrįžo į Venecijos kino festivalį ne kaip šiuolaikinė parapijiečė, o kaip XVIII a. religinė vizionierė Monos Fastvold drąsiame filme The Testament of Ann Lee. Filmas pasakoja apie Ann Lee, Mančesteryje gimusią Shakers (Šeikerių) bendruomenės įkūrėją — utopinę krikščionišką sektą, žinomą dėl bendruomeninio gyvenimo, ekstatiško giedojimo ir celibato. Fastvold — kuri kartu su Brady Corbet, ką tik sulaukusiu dėmesio Venecijoje už The Brutalist, parašė scenarijų — pateikia Lee istoriją kaip kažką tarp ritualo, muzikinio pasirodymo ir eksperimentinio biografinio filmo.
Kas daro šį filmą sunkiai priskiriamą prie žanrų
Toli nuo tradicinio epo ar įprasto muzikinio filmo, The Testament of Ann Lee žaidžia su nuotaika, vokalinėmis tekstūromis ir religinio užsidegimo intensyvumu. Seyfried pati didelę dalį savo ekrano giedojimo vadina „nedainavimu“ — žaliais, gyvuliškais garsais, gimstančiais iš sielvarto ir beviltiškumo, o ne iš tvarkingų melodinių linijų. Filmas priklauso augančiai hibridinio kino tendencijai, kurioje maišosi dokumentikos, muzikinio pasirodymo ir autorinio biografinio žanro elementai: tai filmas, kuris per garso dizainą ir atlikimą tiria tikėjimą ir karizmą, o ne vien chronologines faktų sekas.
Vaidybos sprendimai: laisvė, o ne poliravimas
Seyfried atskleidė, kad norėdama pasiekti tinkamą vokalinį registrą ji turėjo „paleisti savo instinktus“ — procesą, kuriuo atsisakoma siekio padaryti viską gražiu, kad balsas atrodytų atsidavęs ir sužalotas. Įrašyta Budapešte ir nufilmuota su Fastvold intymia trupė, daugelis vokalinių sekų linksta į ritualinį giedojimą ir konvulsinius iškvėpimus. Rezultatas yra vokaliai drąsus ir skaldantis: žiūrovams, tikintiems melodiniu sugrįžimu į Mamma Mia!, vietoje to pateikiamas panirimas į maldai artimą garsą, kuris veikia kaip veikėjos psichologijos išraiška.
Užkulisiuose: maža, įsipareigojusi indie bendruomenė
Fastvold ir Corbet kūrybinė partnerystė tapo autorinio kino modeliu: glaudžiai bendradarbiaujanti, taupaus biudžeto ir menininko prioritetus kelianti komanda. Seyfried apibūdina jų filmavimo aikšteles kaip šeimynines — „geriant natūralų vyną savaitgaliais“ — ir pabrėžia, kad filmas gimė iš įsipareigojimo, o ne iš komercinių skaičiavimų. Tai akivaizdu ekrane: dailės sprendimai linksta prie utilitarinės Shaker estetikos, o kamera labiau išaukština bendruomeninius ritualus nei individualią šlovę.
Akcentai, įkvėpimas ir siurprizai
Seyfried pastangos atkurti Ann Lee Mančesterio tarimą buvo vienas didžiausių iššūkių filme. Ji žiūrėjo į britų aktorių, tokių kaip Maxine Peake, atlikimus dėl tono ir kultūrinio atspirties; Peake, to nesuvokdama, tapo Seyfried orientyru siekiant regioninio autentiškumo. Kita smulkmena: techninių kliūčių dėka Seyfried ankstyvą montažą peržiūrėjo iPad ekrane — nedidelis anekdotas, pabrėžiantis improvizacinį mažo biudžeto festivalinio kino pobūdį.
Palyginimai ir kultūrinis kontekstas
The Testament of Ann Lee turi atgarsius kitų autorinio kino rekonstrukcijų apie religinius gyvenimus — nuo Robert Bresson santūrių dvasinių dramų iki Kelly Reichardt bendruomeniškų, veikėjų vedamų filmų. Jis taip pat patenka į pastarąją susidomėjimo bangą dėl tikėjimu grįstų kolektyvų ekrane, kur režisieriai nagrinėja karizmą, lytiškumą ir bendruomenę (žiūrėkite The Power of the Dog dėl pastoracinės tamsos arba TV serialų, nagrinėjančių sektantų figūras, pavyzdžiui, Sharp Objects). Mona Fastvold gerbėjams, kurie pažįsta jos ankstesnį toną The Brutalist, šis filmas keičia architektūrinę psichologiją į vokalinį ritualą, bet išlaiko tą pačią atmosferos svarbą.
„Mona Fastvold pertvarko biografinį filmą į jutiminę kelionę; Seyfried balsas tampa filmo pagrindiniu instrumentu,“ sako kino istorikė Elena Márquez. „Tai mažiau apie tikslumą, o daugiau apie pasaulio, kurį sukūrė Ann Lee, pajautimą — būtent čia slypi filmo galia.“
Ką toliau darys Seyfried ir kodėl tai svarbu
Po Ann Lee Seyfried krypsta link komedijos ir didesnio masto projektų, įskaitant šventinį leidimą su Sydney Sweeney ir anarchišką The Housemaid. Jos gebėjimas svyruoti tarp autorinio kino rizikos ir populiarios pramogos rodo aktorę, formuojančią lankstų karjeros kelią — viena koja eksperimentiniame kine, kita koja populiariuose pasakojimuose.
Kritinės išvados
The Testament of Ann Lee polarizuos žiūrovus: vieni girs jo formalią drąsą ir soninius eksperimentus, kiti ilgesys aiškesnės pasakojimo struktūros. Vis dėlto filmas svarbus, nes parodo, kaip žanrų ribos — muzikinis filmas, epo drama, biografinis kūrinys — gali būti ištemptos, kad naujai tirti dvasinį gyvenimą ir bendruomeninį impulsą.
Išvada: drąsi, nejauki himna
The Testament of Ann Lee nėra patogus žiūrėti, ir taip ir turi būti. Mona Fastvold ir Amanda Seyfried sukūrė patirtį, kuri prioritetą teikia jausmui prieš aiškinimą, balsui prieš švarią melodiją ir bendruomeniniam ritualui prieš solo žvaigždystę. Kino mylėtojams, besidomintiems muzikos, tikėjimo ir autorinio kino sankirtomis, šis filmas yra būtina provokacija — kviečianti diskusijas apie tai, kaip ekrane atvaizduoti dvasinę vadovybę ir moterų autoritetą.
Šaltinis: variety
Komentarai