5 Minutės
Stepheno Kingo kinematografinis trumpasis sąrašas — ir kodėl tai svarbu
Produktyvus pasakotojas Stephenas Kingas nustebino daug ką, paskelbęs savo asmeninį top 10 filmų „Twitter“ tinkle ir aiškiai neįtraukęs ekranizacijų pagal savo romanus. Sąrašas labiau primena meilės laišką amerikietiškam kinui nei vien siaubo manifestą: mišini 1940-ųjų noir, aukso eros melodramą, reikšmingus 1970-ųjų meninio kino kūrinius ir populiarius blokbasterius. Kingo skonis patvirtina, kad puiki grožinė literatūra ir puikus filmas dažnai dalijasi ta pačia DNR — personažu, atmosfera ir moraline dilema.
Sąrašo dvasia (be konkrečios tvarkos)
Kingo pasirinkimuose yra „Sorcerer" (William Friedkin), „The Godfather Part II" (Francis Ford Coppola), „The Getaway" (Sam Peckinpah), „Groundhog Day" (Harold Ramis), „Casablanca" (Michael Curtiz), „The Treasure of the Sierra Madre" (John Huston), „Double Indemnity" (Billy Wilder), „Jaws" (Steven Spielberg), „Close Encounters of the Third Kind" (Steven Spielberg) ir „Mean Streets" (Martin Scorsese). Akivaizdus dėmesys 1970-iesiems — galbūt nesunku suprasti, nes Kingas subrendo būtent tuo laikotarpiu, kai amerikietiškas kinas iš naujo kūrė save.
Pastebimos įtrauktys ir praleidimai
Du filmai iš Kingo sąrašo — „Jaws" ir „Close Encounters" — atspindi Steveno Spielbergo ankstyvąją galią kaip pasakotojo, kuris sujungė didingumą su žmogiška emocija. „Sorcerer" išsiskiria kaip anksčiau kritiškai apmokestinta juosta, kuri pastaruoju metu sulaukė peržiūros iš naujo; pats Friedkinas vadino ją asmeniniu, sudėtingu filmu. „Mean Streets" žymi Scorsese šiurkštų proveržį ir jo pirmą reikšmingą bendradarbiavimą su Robertu De Niro, o „The Godfather Part II" tebėra vadovėlis apie tęsinių meistriškumą ir sudėtingą naratyvinę struktūrą.
Keista, tačiau Kingas neįtraukė labiausiai liaupsintų savo ekranizacijų: „Misery", „Stand By Me", „The Green Mile" ir „The Shawshank Redemption". Jis ilgai viešai reiškė priešiškumą Stanley Kubricko „The Shining", o „Carrie" taip pat nepateko į sąrašą — kas nustebino daugelį siaubo gerbėjų, kurie ją laiko žanro etalonu.
Kontekstas, palyginimai ir kultūrinė įtaka
Kingo sąrašas išsiskiria žanrų įvairove. Įtraukus „Groundhog Day" — romantinę komediją apie laiko kilpą su Billu Murray — šalia noiro („Double Indemnity") ir Vakarų šaknų turinčios išlikimo dramos („The Treasure of the Sierra Madre") parodo pagarbą pasakojimo meistrystei, o ne vien tik siaubui. „Groundhog Day" įtaka matyti vėlesniuose laiko kilpų filmuose, tokiuose kaip „Palm Springs" (2020) ir „Happy Death Day" (2017), kas pabrėžia, kaip atrodytų smagus siužetas gali užsiauginti visą subžanrą.
Daugiau nei pusė Kingo sąrašo filmų buvo ekranizacijos iš romanų ar trumpųjų istorijų, kas pabrėžia, kaip literatūra ir kinas maitina viena kitą: „Sorcerer", „The Godfather Part II", „The Getaway", „The Treasure of the Sierra Madre", „Jaws" ir „Double Indemnity" visi prasidėjo knygose ar pasakojimuose. Net „Close Encounters" turėjo novelizaciją, išėjusią kartu su filmo premjera — priminimas, kaip studijos kūrė tarpmedijinį leidybą, kad išplėstų auditoriją prieš srautinio perdavimo eros dominavimą.
Užkulisiai ir kino trivia
- Sorcerer— pradinis šio filmo komercinis fiasko dalinai paaiškinamas tuo, kad jis pasirodė mėnesį po to, kai „Star Wars" tapo kultūriniu seismu; jo reputacija nuo to laiko gerokai pagerėjo.
- „Jaws" efektyviai išrado modernų vasaros blokbasterio modelį ir neseniai minėjo savo 50-ąsias metines; jis vis dar nagrinėjamas kino mokyklose dėl tempimo ir įtampos valdymo.
- „Double Indemnity" aštrus dialogas ir moralinė daugiareikšmė yra kino noiro etalonas, įtakojęs daugybę neo-noir režisierių.
„Kingo sąrašas mažiau atskleidžia žanro ištikimybę, o daugiau – naratyvinę architektūrą," sako kino istorikė Elena Marquez. „Jis vertina filmus, kuriuose personažai formuojami esant spaudimui — ar tai būtų ryklys, likimas ar ekonominė desperacija. Tai daro jo pasirinkimus pamokančius tiek kino kūrėjams, tiek kino entuziastams."
Kritinis požiūris ir ką tai sako apie ekranizacijas
Kingo aiškus sprendimas nepaminėti savo filmų rodo kritinį atstumą: jis atskiria savo autoriaus tapatybę nuo kino mėgėjo preferencijų. Tai reikšminga eroje, kai autoriai dažnai palaiko visas savo kūrinių ekranizacijas arba viešai gina režisierius. Kingo „The Shining" praleidimas pabrėžia, kaip autoriaus požiūris į ekranizaciją gali stipriai skirtis nuo kritikos ir žiūrovų vertinimo.
Kaip žiūrėti ir į ką atkreipti dėmesį
Žiūrint Kingo dešimtuką, atkreipkite dėmesį į tono pokyčius tarp studijų eros klasikų ir 1970-ųjų realizmo. Stebėkite, kaip kiekvienas režisierius statys konfliktą: Wilderio taupus dialogas („Double Indemnity"), Coppolos operinis mastelis („The Godfather Part II") ir Spielbergo spektaklio bei intymumo derinys („Jaws", „Close Encounters").
Išvada: kodėl šis sąrašas svarbus kino mylėtojams
Stepheno Kingo top 10 yra ne tiek manifestas, kiek parinktas meistriškumo kursas apie pasakojimą. Jis primena, kad geriausi filmai daro daugiau nei gąsdina ar linksmina — jie nagrinėja žmogaus sprendimus esant spaudimui. Nesvarbu, ar sutinkate su jo praleidimais ar pasirinkimais, sąrašas yra turtingas žiūrėjimo maršrutas visiems, domintiems kino istorija, filmų adaptacijomis ir pasakojimo meistryste.
Tyrinėkite šiuos filmus naujomis akimis: stebėkite įtampos mechaniką, moralinius kryžkelius, su kuriais susiduria veikėjai, ir kaip kiekvienas režisierius naudoja vizualinę kalbą, kad pasakotų istoriją, kuri išlieka ilgam po titrų.
Šaltinis: deadline
Komentarai