5 Minutės
Kai kultūrinė krizė susitinka su didelio masto filmo premjera
Savaitgalį, kai Stephen King paskelbė — ir vėliau ištrynė — aštrų pareiškimą apie konservatorių atstovą Charlie Kirką, sutapo su „The Long Walk“ plačiu išleidimu, Lionsgate filmo adaptacija pagal Kingo 1979 m. distopinį romaną. Tai, kas prasidėjo kaip prieštaringa socialinių tinklų mainų virtinė, greitai išsiplėtė į platesnį kultūrinį pokalbį, kuriame susipynė politika, internetinis pasipiktinimas ir neišvengiamas dėmesys vienam iš žymiausių Amerikos autorių tais pačiais momentais, kai didelis kinematografinis įvykis pasiekė teatrus.
Kas nutiko: Kingo pastaba, pasekmės ir atsiprašymas
Po žiniasklaidos pranešimų apie Charlie Kirk mirtį, Kingas reagavo į Fox News siužetą ir iškėlė ankstesnį Kirko viešą pasisakymą. Vėliau ištrintame įraše Kingas rašė, kad Kirk „rėmė gejų užmūrijimą iki mirties“. Gavęs kritiką iš Kirko rėmėjų ir kitų viešų asmenų, Kingas atsiprašė, paaiškindamas, jog supainiojo informaciją ir perskaitė seną citatą be pakankamo faktų patikrinimo. Kritikai — įskaitant kai kuriuos politinius komentatorius — toliau reiškė nepasitenkinimą, o kiti kvietė įvertinti situaciją saikingiau nelaimės metu.
Pradinės pastabos kontekstas
Kingo pastaba nurodė 2024 m. interviu, kuriame Kirkas cituodavo ištraukas iš Levitiko, kalbėdamas apie Pride renginius. Toks mainas tuo metu buvo prieštaringas ir vėl iškilo po Kirko mirties, paskatindamas naują diskusiją apie religinio teksto interpretaciją, viešų asmenybių retoriką ir influencerių bei žvaigždžių atsakomybę komentuojant viešai.
„The Long Walk“: laiku išleistas filmas neramiais laikais
Visa tai vyko tuo pačiu metu, kai Lionsgate išleido „The Long Walk“ — ilgai brandintą adaptaciją pagal mažiau žinomą Kingo distopinį romaną. Filme vaidina Cooper Hoffman ir David Jonsson, o Markas Hamillas atlieka antraplanį vaidmenį. Siužetas — 50 paauglių berniukų priversti palaikyti mirtiną ėjimo greitį tol, kol liks tik vienas — visuomet skambėjo kaip parabola apie pramogas, neviltį ir masinio spektaklio žiaurumą. Tokio filmo išleidimas įtemptu politiniu laikotarpiu pridėjo interpretacinį sluoksnį: žiūrovai jau yra nusiteikę ieškoti poteksčių apie viešas figūras ir jų kūrėjus.
Lyginti ir kinematografinė kilmė
Tonu ir koncepcija „The Long Walk“ akivaizdžiai yra greta kitų distopinių išlikimo pasakojimų, kurie pastaraisiais dešimtmečiais dominavo ekranuose. Jis dalijasi temine gysla su „Battle Royale“ ir „The Hunger Games“, kritiką išreikšdamas kaip visuomenės sankcionuotą smurtą kaip pramogą, ir atspindi klasikinių Stephen King adaptacijų moralinį nerimą — „The Shining“ psichologinę baimę, „The Mist“ bendruomenės įtampą ir „The Stand“ socialinę kritiką. Vis dėlto „The Long Walk“ turi ir savitą, ramesnę žiaurumą, primenantį alegorinius filmus kaip „The Road“ ir klasikines televizijos antologijas, kurios per spekuliatyvias situacijas atidengdavo žmogaus prigimtį.
Užkulisiuose: atranka, tonas ir gerbėjų priėmimas
Cooperis Hoffmannas — nešinas savo vėlyvo tėvo indie aktorystės paveldu — į pagrindinį vaidmenį atneša santūrų, persekiojamą energijos intarpą, o Davidas Jonssonas, augantis žanrų darbuose, įneša tvirtesnį intensyvumą. Marko Hamillo dalyvavimas tapo vienu iš fanų diskusijų taškų, nes žiūrovai nori matyti veterano aktoriaus dramatišką diapazoną už jo sci‑fi ir balsinio darbo ribų. Ankstyvos festivalinės reakcijos rodo kritikus susiskaidžiusius: daug kas giria filmo atmosferinę režiją ir aktorių pasirodymus, tuo tarpu kiti norėtų mažiau meditacinio tempo istorijoje, kuri statyta apie nenutrūkstamą judėjimą.
Stephen King gerbėjai ypač atidžiai stebi, kaip ši adaptacija tvarkosi su romano politine dviprasmybe — ar ji pagilina, ar sumenkina Kingo pirminę socialinę kritiką? Interneto forumai rodo aktyvų debatą: vieni žiūrovai sveikina ištikimą niūrumą, o kiti prašo aiškesnės moralinės nuorodos, kuri tiesiogiau smerktų sistemas, generuojančias tokius spektaklius.
Pramoniniai ir kultūriniai padariniai
Kingo atsiprašymas ir „The Long Walk“ išleidimo laikas išryškina pasikartojantį iššūkį studijoms ir kūrėjams: kaip tvarkytis su PR ir viešąja nuomone, kai menininkas tampa politinio pokalbio dalimi. Studijos dažnai tikisi, kad filmo meninės vertybės nusvers užkulisių kontroversijas; tačiau praktikoje žiniasklaidos audros gali pertvarkyti rinkodaros strategijas, paveikti kritikų vertinimus ir pakeisti bilietų pardavimų trajektorijas — ypač socialinių tinklų eroje, kur naratyvai formuojasi greitai ir kartais neteisingai.
Adapcijomis dirbantys kino kūrėjai mato „The Long Walk“ kaip dalį platesnės pramonės tendencijos: grįžti prie žanrų knygų katalogų ir perkurti juos šiuolaikinėmis intencijomis bei kinematografiniu blizgesiu. Srautinių platformų ir studijų investicijos į atpažįstamą intelektinę nuosavybę ir literatūrines adaptacijas lieka strategija pritraukti jau susiformavusias auditorijas ir nagrinėti aktualias socialines temas.
Eksperto nuomonė
„„The Long Walk“ palieka tylų, trikdantį apmąstymą apie spektaklį ir jaunystę“, — sako kino kritikė Anna Kovacs. „Klimate, kuriame užkulisinės kontroversijos gali nustelbti filmo turinį, ši adaptacija kviečia žiūrovus svarstyti, kaip visuomenė vartoja smurtą pramogai — tiek vaizduotėje, tiek tikram viešajam diskursui.“
Išvados: menas, atsakomybė ir idėjų rinka
Stephen King viešas klaidos žingsnis ir greitas atsiprašymas iliustruoja, kaip greitai kultūriniai momentai gali susikirsti su meninėmis premjeromis. „The Long Walk“ kaip filmas ir kultūrinis objektas dabar gyvena šio momento kontekste — kviesdamas žiūrovus vertinti kūrinį pagal jo menines vertybes, bet taip pat suprasti įkaitintą paleidimo aplinką. Ar auditorija sutelks dėmesį į autoriaus užkulisinį gyvenimą, ar į filmo įbaugintą visuomenės portretą, vienas dalykas lieka aiškus: didysis žanro kinas retai gyvena vakuume. Jis atspindi ir iškraipo epochos nerimą, o žiūrovai ir toliau diskutuos tiek apie ekrane pasakojamą istoriją, tiek apie už jos esančią retoriką.
Šaltinis: deadline
Komentarai