8 Minutės
Mirė 87 metų Claudia Cardinale, viena ryškiausių 1960–ųjų ir vėlesnių dešimtmečių Europos kino žvaigždžių. Aktorė, kuri padėjo formuoti italų ir platesnio Europos kino veidą — žinoma dėl savo nepaprasto grožio, švelnaus, rūkančio tono balso ir gebėjimo laisvai pereiti nuo autorinio kino perliukų prie populiarių žanrinių filmų — palaidota Nemours mieste netoli Paryžiaus, pranešė jos agentas. Laurentas Savry pabrėžė jos palikimą: Cardinale palieka laisvos, įkvėptos moters pavyzdį tiek kaip asmenybė, tiek kaip menininkė.
Iš Tuniso į Europos kino centrą
Gimusi kaip Claude Joséphine Rose Cardinale Tunise, Sicilijos emigrantų šeimoje, ji nuo mažų dienų augo daugiakalbėje aplinkoje — kalbėjo prancūziškai, tunisiečių arabų tarme ir siciliečių dialektu. Tai formavo jos kosmopolitišką ekrano asmenybę: ji atrodė ir skambėjo kaip aktorė, galinti tilpti į skirtingas kultūras, kalbas ir žanrus. Įdomu, kad italų kalbos ji išmokusi ne vaikystėje, o jau dirbdama Italijos kine — retas kelias toms, kurios tapo italų kino sinonimu.
Jos istorija prasidėjo gana paprastai: pasirodymas grožio konkurse Tunise atkreipė dėmesį ir atvėrė kelią į Venecijos kino festivalį. Ten ji pastebėta ir greitai sulaukė vaidmenų Jacques Baratier filme Goha (1958) ir Mario Monicelli „Big Deal on Madonna Street“ (1958). Pastarasis filmas padėjo jai įsitvirtinti pokario Italijos kino atgimimo kontekste — kartu su kitais dramaturginiais ir komiškais kūriniais jis rodė, jog italų kinas po karo ieško naujų išraiškos formų ir talentų, kurie galėtų suderinti socialinę tikrovę su pramogine vertė.
Ši pradžia ne tik atvėrė duris profesionaliam gyvenimui, bet ir leido Jaunajai Cardinale susikurti įvaizdį: ji buvo vertinama už natūralų, nuoširdų manieringumą, kuris perteikė tiek asmeninį patrauklumą, tiek vidinę emocinę sudėtingumą. Ši savybė vėliau tapo kertiniu akmeniu jos vaidybos — režisieriai matė ne vien grožį, bet ir gebėjimą perteikti paslaptį, istoriją ir vidinį konfliktą be didelių žodžių.
Nuspalvinančios vaidybos ir nepamirštamos partnerystės
Cardinale karjera išsiskyrė pločiu: ji dirbo tiek su aukšto lygio autoriniais režisieriais, tiek su plačiai žinomais komerciniais ir žanriniais kūrėjais. Luchino Visconti ją pakvietė į „Rocco and His Brothers“ ir „The Leopard“ — filmuose, kuriuose jos sensualumas ir gyvybingumas nelygoje kovoje stojo šalia tokių titaniškų aktorių kaip Burt Lancaster ar Alain Delon. Visconti vertino aktorę, kuri gebėjo perduoti socialinę ir emocinę sluoksniuotę be per didelio teatralumo; Cardinale dažnai suteikdavo scenoms subtilią, bet įtaigią prasmę.
Federico Fellini pasirinko ją vaidinti Claudiją filme 8½ — eterinę mūzą, kuri tvyro Marcello Mastroianni sapnų ir krizių orbitoje. Ši figūra tapo simboline: ji ne tik papildo pagrindinio veikėjo išgyvenimus, bet ir įkūnija tą paslaptingą, neapibrėžtą moteriškumo formą, kurią Fellini mėgdavo fiksuoti — tarp mito ir realybės. Tokie vaidmenys patvirtino, kad Cardinale gali žaisti tiek konkrečias, tiek alegorines personas.
Tačiau ji taip pat spindėjo gryname žanriniame kine. Blake'o Edwardso „The Pink Panther“ (1963) ją pristatė kaip princesę Dalą — vaidmenį, kuriame humoras susipina su elegancija. Sergio Leone „Once Upon a Time in the West“ (C'era una volta il West) yra vienas iš tų filmų, kuriuose Cardinale vaidmuo, nors ir ne visuomet ilgas, palieka gilią emocinę žymę: viena itin paveiki scena perteikia Leone operišką Vakarų tragedijos pojūtį — jos buvimas ekrane suteikia scenoms žmogišką stuburą.
Ne visada reikia daug laiko ekrane, kad būtų pasakyta daug — Cardinale tai įrodė filmuose kaip „The Professionals“ (1966) ar Wernerio Herzogo „Fitzcarraldo“ (1982). Net ribotas pasirodymas dažnai būdavo emociškai tikslus ir atmintinas. Jos karjera balansuodavo tarp autorinio kino rafinuotumo ir populiaraus kino energijos — tokią dinamiką pasiekė tik nedaugelis Europos aktorių to meto.
Palyginimai ir kontekstas
Natūralu lyginti Cardinale su šiandieninėmis kolegėmis, pavyzdžiui, Sophia Loren — bet Claudia išsiskyrė savo deriniu: žemiškas natūralumas kartu su kino mitologijos aura. Ši šių bruožų kombinacija leido jai būti tuo pačiu metu artimu ir tolimu personažu žiūrovui, o režisieriams suteikė priemonę kalbėti tiek apie intymumą, tiek apie simbolinį moteriškumą.
Leone Vakarai, palyginti su amerikietiškuoju Vakarų mito formavimu, dažnai akcentavo vidinį personažų gyvenimą ir tragiškas pasekmes. Cardinale vaidmuose tai atsiskleidžia aiškiai: jos veikėjos dažnai nebūdavo tiesiog objektai ar trofėjai — jos turėjo praeitį, motyvaciją ir moralinį svorį. Tokiu būdu jos indėlis prie europietiškojo žanro nebuvo tik estetinė detalė — ji aktyviai prisidėjo prie pasakojimo transformacijos, kuri žiūrėjo giliau į personažų vidų nei paviršinis herojizmas.
Be to, Cardinale nuolat bendradarbiavo su pagrindiniais italų režisieriais — Visconti, Fellini, Bellocchio — ir tuo pačiu metu dalyvavo tarptautinėse produkcijose, kur jos darbai prisidėjo prie plataus geografinio pripažinimo: Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir net Holivude jos karjera turėjo atgarsį. Tai leido jai tapti tiltu tarp skirtingų kino kultūrų ir kartų.
Asmeninis gyvenimas, ištvermė ir vėlesnis kūrybinis laikotarpis
Už kameros Cardinale gyvenimas ne visada buvo lengvas; jis buvo sudėtingas ir kartais skausmingas. Interviu metu ji atvirai kalbėjo apie asmenines traumas ir kompromisus, kurių reikalauja viešas gyvenimas. Viena iš žinomų jos gyvenimo istorijų — sprendimas auginti sūnų Patrick˛ kaip brolį, siekiant išvengti skandalų ir apsaugoti šeimos reputaciją. Toks sprendimas atspindi to meto socialinius spaudimus ir moters situaciją, kai viešoji nuomonė galėjo reikšti daugelio galimybių ribojimą.
Ji buvo trumpai ištekėjusi už prodiuserio Franco Cristaldi, kuris prisidėjo prie jos ankstyvosios karjeros formavimosi. Kartu su kitais asmeniniais išbandymais Cardinale susidūrė ir su kino industrijos amžiaus diskriminacija — problema, kurią ji kritikavo viešai. Nepaisant to, ji nenutraukė kūrybinės veiklos: aktyvumas nepriblėso — ji dirbo vėlai gyvenime, grįžo į Tunisu nufilmuoti „The String“ (2010), pasirodė Fernando Trueba filme „The Artist and the Model“ (2012) ir „Effie Gray“ (2014), ir toliau priėmė vaidmenis, kurie atkreipdavo dėmesį į jos reprezentacines ir emocines galias.
Be vaidybos, Cardinale dažnai dalyvavo kino renginiuose, festivaliuose ir retrospektyvose — festivalių scenose ji kartais kalbėjo apie aktorystę, moterų padėtį kine ir savo patirtis. Jaunesnėms kartoms ji tapo ne tik ikonine figūra, bet ir pavyzdžiu, kaip išlaikyti profesionalumą, orumą ir kūrybinę smalsumą per visas gyvenimo stadijas. Daugelis jaunų aktorių ir režisierių vėliau minė jos pavyzdį kaip įkvėpimą, ypač kalbant apie natūralumą ir vidinį gyvenimą ekrane.
Kaip filmo istorikė dr. Elena Varga yra pažymėjusi, Cardinale ekrano buvimas buvo tiltas tarp pokario italų neorealizmo ir 1960–ųjų Europos žanrinio kino bravūros. Jos vaidybos dažnai suderindavo patirtimi pagrįstą autentiškumą ir beveik mitinį personažų sluoksnį — retą derinį, kurį režisieriai vertino ir naudojo įvairioms pasakojimo reikmėms.
Aktorė buvo įvertinta daugybe apdovanojimų per savo ilgametę karjerą: jai suteiktas gyvenimo apdovanojimas — Aukso liūtas Venecijoje (1993), pagarbinis Auksinis lokys Berlyne (2002), taip pat keli „David di Donatello“ apdovanojimai už iškilius vaidmenis. Tokie pripažinimai atspindi ne tik ilgalaikį indėlį į kiną, bet ir tarptautinį pripažinimą — ne vienos šalies kritikų ir kolegų pagarbą jos meninei patirčiai.
Cardinale palieka palikimą, kurį sudaro du vaikai ir gausi filmografija, kuri iki šiol yra svarbi tiems, kas myli Europos kiną. Jos darbai nuolat atrandami iš naujo: jaunos kartos interpretuoja jos vaidmenis, atranda emocinį atvirumą ir kinematografinę magnetizmą, kuris daugeliu atžvilgių išlieka modernus ir šiandien.
Žiūrint į jos visą karjerą — ar tai būtų Fellini nepasiekiamoji mūza, ar Leone sužeista moteris — Claudia Cardinale ekrane visuomet buvo nepaneigiama. Jos buvimas priminė kino galią: paversti asmeninę skausmą ir troškimą į bendrą, visuotinį potyrį. Tai yra jos paveldo esmė — gebėjimas per vaidmenis kalbėti apie žmogaus likimą universalioje kalboje, kuri rezonuoja skirtingose kartose ir kultūrose.
Šaltinis: variety
Komentarai