6 Minutės
Už durų: trumpa scena, svarbi įžvalga
Viena įsimintiniausių, nors ir trumpai matytų, konfrontacijų Wes Craven ir Kevin Williamson 1996 m. filme Scream neturėjo priklausyti nuo efektų ar sudėtingų kameros triukų. Ji rėmėsi labai nedideliu, tikru ir žmogaus santykių pagrindu veikiančiu momentu: Henry Winkler — visam gyvenimui siejamas su The Fonz vaidmeniu — suprovokavo gerbėjišką kaskadininką taip, kad šis suteikė scenai būtent tą grėsmės knibždesį, kurio reikėjo.
Kaskadininkas Lee Waddell, kuris originaliame Scream filme kelioms žudynėms užsidėdavo Ghostface kaukę, neseniai pasakojo šį epizodą per GalaxyCon Q&A renginį. Waddell prisipažino, kad filmavimo aikštelėje jis buvo sutrikęs iš susižavėjimo; jis užaugo žiūrėdamas Happy Days ir atvirai sakė, jog šalia Winkler jam „išsijungė protas“. Tokia entuziazmo banga, pripažino jis, kenkė scenos intensyvumui. Vietoje momentinės, ryškios Winkler vaidinamo direktoriaus Himbry reakcijos, įrašai buvo švelnūs, o Waddell jautėsi, jog baigiasi galimybės pagerinti sceną.
Winkler sprendimas buvo improvizuotas ir klasikinio kino stiliaus. Jis patraukė Waddell šalin, visiškai įžengė į piktą, niekinančio direktoriaus vaidmenį ir pradėjo jį nervinti tiek žodžiais, tiek gestais. Pagal Waddello pasakojimą, Winkler lengvai pataikė jam per petį ir įsikūnijo į personažą — prasimūšė prie pat veido ir pasakė „aš tave suspenduosiu“ ("I'm gonna suspend you"). Tas smūgis ir užgaula lėmė virsmą. Waddell sakė, kad akimirksniu „įsijungė“ į Ghostface — piktas, susikaupęs — ir pagaliau panaudojo tą smurtinę energiją, kurios scenoje trūko. Būtent toks įelektrintas keitimasis pateko į galutinį montažą ir liko ekrane.
Tai smulki anekdota, bet ji atskleidžia kelis didesnius kino tiesos sluoksnius: nematomą aktorių ir kaskadininkų choreografiją bei vyresnių, patyrusių profesionalų intuicijos svarbą filmavimo aikštelėje. Winkler poelgis buvo dalinai mokymas, dalinai pasirodymas, dalinai provokacija — ir tai suveikė. Tokia sąveika iliustruoja, kaip mažas impulsas gali pakeisti visos scenos toną.
Už šio anekdoto slypi ir platesnė žinia apie Scream filmo sėkmę: ji kilo iš meiliai ir protingai naudojamų siaubo žanro konvencijų bei aukštos meistriškumo, dirbant „ant žemės“, — be perdėto technologinio blizgesio. Wes Craven režisūra dažnai leido aktoriams improvizuoti, rasti tikras emocijas ir reakcijas, o Kevin Williamson scenarijus sukūrė erdvę, kurioje tikros baimės, pyktis ar pažeminimas galėjo būti autentiškai išgaunami. Tokiu požiūriu Winkler įsikišimas puikiai dera į Craven tradiciją: subtilus, žmogiskas ir kartais pašiepiančiai žaismingas.
Natūralu lyginti šį momentą su kitais panašiais filmavimo aikštelės epizodais. Režisoriai ir patyrę aktoriai nuo senų laikų vartoja provokaciją kaip būdą išryškinti emocijas — nuo metodinių technikų klasikiniame kine iki šiuolaikinių aktorių, kurie stumia vienas kitą, kad išgautų autentiškas reakcijas. Tačiau čia slypi plona etikos riba: tai, kas vienoje aplinkoje veikia ir pagerina pasirodymą, kitoje gali būti suvokiama kaip psichologinis spaudimas ar net prievarta. Pagal Waddello pasakojimą, Winkler elgėsi žaismingai ir konsensualiai — tiek, kad rezultatas būtų puikus, o linija tarp provokacijos ir piktnaudžiavimo liktų neperžengta.
Scream gerbėjams ir siaubo kino istorijos entuziastams ši istorija atneša smagių faktų. Waddell vėl apsivilko Ghostface kostiumą Scream 2 (1997), kas pabrėžia, kaip dažnai kaskadininkai ir dubliai tampa nuolatinėmis siaubo franšizių dalimis. Tuo tarpu Winkler, kurį daugiausia prisimename dėl šilto komiško tono, parodė platų vaidybos diapazoną — jo epizodinis vaidmuo kaip visų nemėgstamo direktoriaus tapo įsimintinas, o fanų bendruomenė iki šiol mini šį momentą kaip sėkmingą priešingų tipažų derinį.
Filmo meistriškumo gerbėjai taip pat pastebės platesnę pramonės tendenciją: nors CGI ir vizualiniai efektai gerokai išplėtė tai, kas filmo vaizduotėje tapo įmanoma, vis dar neįmanoma visiškai pakeisti gyvos, žmogiškos sąveikos tarp aktorių ir kaskadininkų. Praktiniai, „rankų darbo“ sprendimai ir tiesioginė energija ant scenos suteikia natūralumo lygį, kurio daugeliu atvejų nepasiekia net patys moderniausi efektai.
Filmų istorikė Elena Marquez trumpai komentavo šį epizodą: „Šis momentas parodo, kad pasirodymas yra bendradarbiavimo vaisius. Viena improvizacija gali pakelti sceną nuo pakankamos iki ikoniškos, ypač žanre, kuris gyvena staigiais išgąsčiais ir netikėtomis reakcijomis.“ Ji pridėjo: „Tai taip pat priminimas, kad siaubo filmai dažnai remiasi ne tiek spektakliu, kiek mažais, žmogiškais ritmais, kurie sukuria įtampą ir realumą.“
Waddello pasakojimas apie Winkler — mažas užkulisinis brangakmenis — atveria duris į tai, kaip patyrę aktoriai, kaskadininkai ir režisieriai kartu kuria scenos pulsą. Šis epizodas, nors ir trumpas Scream ilgo gyvenimo kontekste, puikiai atspindi filmo pagarbą siaubo tradicijai bei kinetišką, praktišką kino kūrybą, kuri pasiekia žiūrovą tiesiogiai ir be dirbtinių filtrų.
Vertinant techniniu požiūriu, tokie mažų dalių/peristaltinio pobūdžio momentai reikalauja gerai organizuotos komandos: režisieriaus tolerancija improvizacijai, operatoriaus gebėjimas fiksuoti neplanuotus, bet vertingus kadrus, režisieriaus asistento greitas reagavimas ir garso inžinieriaus pasirengimas – visi šie elementai susitaria, kad vienas trumpas impulsas taptų sėkmingu iškarpu kitame montaže. Kinematografija tuomet veikia ne vien kaip šviesos ir kompozicijos menas, bet ir kaip gebėjimas suvokti, kada užfiksuoti staigų aktorių atsaką, kuris prideda scenai išskirtinę energiją.
Taip pat verta paminėti kaskadininkų vaidmens vertinimo aspektą. Dažnai visuomenėje jų darbas lieka nematomas — kostiumai, dubliai ir realistiškai choreografuoti smūgiai priduoda filmui patikimumo, bet autoriai ir žiūrovai į tai žiūri kaip į savaime suprantamą dalyką. Waddello patirtis primena, kad kaskadininkai nėra vien tik techniniai atlikėjai: jie yra emocinės įtampos nešėjai, kurie gali suteikti personažui gyvumo ir pilnatvės ten, kur scenarijus ir režisūra palieka tarpą emocijai užaugti.
Galiausiai, šis epizodas suteikia gesto lygmens pamoką apie aktorinį bendradarbiavimą: kartais geriausias būdas pasiekti autentišką reakciją — ne išrašyti ją rankraščiuose, o sukurti situaciją, kurioje aktorius natūraliai reaguoja. Tai ne visada paprasta ir reikalauja pasitikėjimo tarp kolegų. Winkler ir Waddell pavyzdys iliustruoja sveiką, profesionalų santykį: mažas impulsas, teigiamas rezultatas ir scena, kuri tapo atpažįstama dalimi filmo mitologijos.
Šaltinis: deadline
Komentarai