5 Minutės
Rocky Horror auksinis jubiliejus Academy Museum
Praėjusį savaitgalį Academy Museum prisipildė blizgučių, tinklinių pėdkelnių ir pažįstamų gitaros rifų, kai gerbėjai ir originalios aktorių trupos nariai susirinko į išparduotą 50-mečio peržiūrą — The Rocky Horror Picture Show 4K restauracijos seansą. Renginyje pasirodė Timas Curry — aktorius, kuris pavertė Dr. Frank-N-Furter nepakartojamu — kartu su kolegomis Barry Bostwick, Patricia Quinn, Nell Campbell ir prodiuseriu Lou Adleriu. Vakaro nuotaika buvo autentiška Rocky Horror: aktyvi auditorija, prop rinkiniai rankose ir salė, kuri žinojo kiekvieną natą bei kiekvieną šūksnį.
Anekdotai iš Frank-N-Furter pasaulio
Curry atvirai pasidalijo, kaip vaidmenį formavo scenoje ir kaip režisieriaus Jimo Sharmano impulsyvus, instinktyvus braižas privertė priimti greitus, ryžtingus sprendimus. Jis pasakojo apie bandymus su įvairiais akcentais, kol galiausiai pasirinko balsą, kuriame susiliejo karališka manierė ir absurdiškumas — figūra, kuri labiau įsivaizdavo save kaip monarchą nei kaip ateivį. Timas taip pat prisiminė klasikinę West End istoriją apie sceninį ir filmuotą makiažą, pagyrė Pierre La Roche už cinematografinį tobulumą, nors pripažino, kad jam patiko šiurkštesnis, scenoje naudojamas makiažas, kuris geriau dera prie personažo prabangos ir slegančio nususimo.
Kodėl Rocky Horror vis dar aktualus
Po penkiasdešimties metų filmo kultūrinė galia išlieka akivaizdi: jis padėjo normalizuoti lyties žaismą scenoje, vidurnakčio seansus paversti interaktyviu teatru ir suteikė queer auditorijai kino himną. Filmo šūkis — maždaug „ne tik svajok, būk tuo“ — skamba aktualiai Lauke, kur reprezentacija ir saviraiška toliau formuoja populiariąją kultūrą. Rocky Horror greta tokių kultinių kūrinių kaip Pink Flamingos ir Hedwig and the Angry Inch užima vietą tarp filmų, kurie perrašė lūkesčius, kas gali būti dėmesio centre. Tai nėra vien praėjusio amžiaus ekscentriškumas — tai gyvas fenomenas, kuris tebekalba apie identitetą, sceninį išlaisvinimą ir bendruomenės kūrimą.
Už queer palikimo ribų Rocky Horror taip pat buvo modernios kultinių filmų grandinės katalizatorius — pagalvokite apie vidurnakčio seansus, šešėlių trupes (shadow casts) ir interaktyvius prop rinkinius, kurie iki šiol gyvuoja repertuarinėse salėse ir nepriklausomuose kino teatruose. Entuziastai organizuoja gyvus pasirodymus ir tuo pačiu metu vykstančias šešėlių trupes, kurios kartu su peržiūromis palaiko filmą kaip bendruomeninį performanso meną, o ne kaip sudėtingą archyvų eksponatą. Dėl šių tradicijų peržiūros tapo ritualu: žiūrovai žino, kada šaukti, kada mesti replikas, kada naudoti props — tai bendras patyrimas, kuris įtraukia naujas kartas ir prisideda prie filmo amžino gyvavimo.
Užkulisiuose ir industrijos aidai
Filmo poveikis atsispindėjo ir Tim Curry karjeroje: nors buvo baimintasi dėl tipo vaidmenų prarajos, režisieriai, tokie kaip Stephen Frears, pastebėjo už blizgučių slypinčią aktoriaus įvairovę. Rocky Horror drąsa leido atverti kelius tiek pagrindiniams, tiek šalutiniams kūrėjams, o studijos pamatė, kad auditorija gali būti labai ištikima siaurai nišai arba transgresyviam turiniui. Tai pakeitė dalį požiūrių į tai, ką kino rinka gali priimti ir kaip alternatyvūs projektai gali tapti pelningi per savo kultinį statusą ir ilgalaikę auditorijos lojalumą.
Renginio metu Curry atvirai prisiminė fizinius apribojimus, su kuriais susiduria nuo 2012 metų insulto, tačiau jo humoras ir šiluma užpildė vakarą. Jo pasakojimai, improvizacijos ir su publika dalijama energija priminė, kad net ir po sunkumų scena ir publika gali kurti erdvę šypsenai bei prasmei. Tokie momentai parodo, kad asmeninė istorija, sukurta per dešimtmečius, tampa publikos patyrimui ir emociniam ryšiui su personažu — tai ne tik aktoriaus vaidmuo, bet ir bendruomenės bendras prisiminimas.
Renginys baigėsi taip, kaip dažnai baigiasi Rocky Horror vakarai — juoku, plojimais ir, žinoma, pačiu filmu: vis dar skandalingas, vis dar džiuginantis, vis dar priglaudžiantis kitoniškus balsus. Filmas ir toliau tarnauja kaip saugi erdvė tiems, kurie randa paguodą bendrumo jausme, kūrybinėje provokacijoje ir teatrališkumo švente. Kiekviena peržiūra ir kiekviena šešėlių trupė prisideda prie gyvo istorijos tąsos, kurioje žiūrovai ne tik stebi, bet ir dalyvauja — taip kuriamas tęstinis kultūrinis dialogas.
Trumpa pastaba: nesvarbu, ar esate senas gerbėjas, ar pirmąkart susipažįstate su Frank-N-Furter personažu, 4K restauracija suteikia švaresnį, ryškesnį vaizdą filmui, kurio širdyje visada karaliavo teatrališkas chaosas, o ne blizgesio poliravimas. 4K restauracijos detalumas atskleidžia kostiumų tekstūras, šviesų sprendimus ir scenos makiažo niuansus, kurie yra svarbūs tiek kino istorikams, tiek įprastiems žiūrovams: pastebimi smulkūs elementai, kuriuos anksčiau prarijo kopijavimo ir perrašymo artefaktai, dabar grįžta, suteikdami papildomą sluoksnį interpretacijai ir suplanuotoms performanso galimybėms.
Šaltinis: hollywoodreporter
Palikite komentarą