6 Minutės
Skaitmeninė žvaigždė, tikras ginčas
Tilly Norwood — dirbtinio intelekto sukurtos aktorės idėja, kurią pristatė Xicoia, Eline Van der Velden’s Particle6 atšaka, sukėlė audrą tarp aktorių, gerbėjų ir pramonės viduje dirbančių žmonių. Tai, kas pradžioje pasirodė kaip antraštė apie blizgančią virtualią atlikėją, kuri sulaukė agentų dėmesio, greitai tapo aštriu etikos, atstovavimo ir kino bei televizijos darbo ateities debatu.
Van der Velden viešame Instagram pranešime gynė projektą, aiškindama, kad Tilly nėra "žmogaus pakeitimas, o kūrybinis darbas — meno kūrinys." Ji palygino DI naudojimą su ankstesniais pasakojimo įrankiais, tokiais kaip animacija, lėlių teatras ar CGI, vadindama technologiją "nauju įrankiu, nauju teptuku," kuris plečia galimybes vaizduoti istorijas ir kurti personažus. Toks požiūris akcentuoja kūrybinį aspektą, bet neignoruojami ir platesni socialiniai bei teisiniai padariniai.
Kodėl aktoriai protestavo
Nepaisant šios gynybos, keli žinomi atlikėjai garsiai išreiškė nepasitenkinimą internete. Melissa Barrera kritikavo agentus, kurie sutiktų atstovauti DI atlikėjui, rašydama, kad aktoriai turėtų sugebėti "perskaityti situaciją." Kiersey Clemons reikalavo agentūrų atsakomybės ir skaidrumo sprendimuose, kurie gali paveikti gyvus menininkus. Mara Wilson užkėlė dar sudėtingesnį klausimą: Tilly išvaizda buvo sukurta kompozituojant šimtų jaunų moterų veidus, todėl kyla klausimas, ar kuri nors iš tų tikrų žmonių nebūtų turėjusi galimybę gauti vaidmenį vietoje dirbtinio veido. Net Toni Collette ir Lukas Gage įsitraukė į pokalbį — pirmoji tai iliustravo emocijomis, o pastarasis palinkėjo subtilų ironinį komentarą apie etiką filmavimo aikštelėje.
Šios reakcijos atspindi greitas ir realias baimes: darbo vietų praradimą, jaunų aktorių karjerų sausinimą ir neaiškią teisinę bei moralinę terpę, kai asmenų atvaizdai arba jų elementai naudojami kuriant naujus, sintetiškus personažus. Dėl to kyla ir praktinių klausimų: kas atsako už autorystę, kas gauna atlyginimą ar premijas, ir kaip užtikrinti sutikimą, jeigu modelis išmokytas iš viešai prieinamų vaizdų.
Kontekstas: DI — dar viena vizuali revoliucija
Pramogų industrija jau anksčiau susidūrė su panašiais perversmais: CGI atėjimas pakeitė milžiniškų biudžetų filmų gamybą, skaitmeninis jauninimas ar po mirties atkuriami veidai sukėlė rimtų etinių diskusijų. Tačiau Tilly Norwood atvejis skiriasi tuo, kad tai yra aiškus komercinis žingsnis bandant užmegzti atstovybę visiškai sintetiniam atlikėjui — tai iš esmės prašo industrijos traktuoti algoritmu sugeneruotą personažą kaip gyvą aktorių.
Pramonės insiders teigia, jog tai yra platesnioje tendencijoje: studijos ir startuoliai eksperimentuoja su sintetinėmis medijomis, siekdami sumažinti eksploatacijos kaštus, greičiau prototipuoti personažus arba kurti visiškai naują intelektinę nuosavybę. Tokios technologijos leidžia greitai sukurti vizualinį identitetą, tačiau teisės aktai dėl sutikimo, panašumo teisių ir autorinių atlyginimų (residuals) dar nėra aiškiai reglamentuoti. Agentų pasirašymas su DI veidu skaitys ribas ir privers teisinę praktiką sparčiai virsti viešaisiais klausimais.
Menas, įrankis ar grėsmė?
Van der Velden drąsiai apibūdino savo siekį pakelti Norwood į tokį lygį, kad ji taptų atpažįstama vardu, kaip tradicinės kino žvaigždės. Tokia retorika yra ambicinga ir sąmoningai provokuojanti: ji verčia gynybinę ir kritikų pusę klausti, ar DI personažai yra tik eksperimentinis meno projektas, ar komerciniai atlikėjai, kuriems reikalingi kontraktai, autorinės teisės ir atlyginimai?
Filmo kritikė Anna Kovacs sako: "Tilly Norwood stovi kūrybos ir komercijos sankirtoje. Šis momentas priverčia mus apsispręsti, ar sintetiniai atlikėjai yra eksperimentinis menas, ar produktai, kuriems reikalinga reguliacija. Bet kuriuo atveju pramonė turi suformuoti aiškesnes etikos normas bei sutikimo ir kompensacijos kelius." Šis požiūris pabrėžia, kad nepakanka vien techninio pasiekimo — reikia ir socialinių mechanizmų, kad technologija nekenktų realiems žmonėms.
Palyginimai ir pasekmės
Lyginant su ankstesniais technologijų panaudojimo atvejais, Tilly Norwood istorija yra artimesnė diskusijoms apie deepfake'us ir vaizdų sintezę nei vienkartiniam VFX efektui konkrečiame filme. Skirtumas yra tas, kad kol vieno filmo VFX pakeitimas paprastai taikomas konkrečiai sceniškai situacijai, DI aktorės atvejis sumaišo atlikimą su personažo dizainu, todėl personažas gali gyventi nepriklausomai nuo vienos produkcijos ir būti licencijuojamas ar panaudojamas plačiai.
Dėl to galimos pasekmės yra platesnės: tai gali pagreitinti reikalavimus sukurti taisykles, panašias į tas, kurios reguliuoja kaskadininkus, balsų aktorius ar reklamos modelius — sutartys, kurios aiškiai nustato nuosavybę, mokėjimus, autoriaus teises ir personažo išvaizdos kilmę. Reikia ir techninių sprendimų: pvz., modelių kortelės (model cards), duomenų šaltinių dokumentacija, prieigos prie sutikimo įrodymas, ir vandenženkliai ar kitokie žymenys, kurie nurodo, kad vaizdas yra sintetinė kompozicija.
Backstage ir interneto bendruomenės jau reaguoja aktyviai: atrankų direktoriai, agentai ir profesinės gildijos stebi įvykius, o gerbėjų reakcijos svyruoja nuo susidomėjimo nauja personažų kūrimo forma iki moralinio nepatogumo dėl studijų prioritetų. Tai taip pat gali įtakoti casting’o praktikas ir vizualinių efektų darbo eigas: ar operatoriai ir režisieriai pradės kurti sceniškas gaires atsižvelgiant į tai, kad personažas gali būti pakeičiamas algoritmu?
Ką toliau?
Xicoia teigia, kad netrukus paskelbs apie agentūros sprendimą, o artimiausi keli mėnesiai gali nustatyti precedentesque modelius. Ar agentūros pasirašys sintetinių personų atstovavimo sutartis ir derės dėl atlyginimų? Ar profesinės sąjungos įsikiš, bandydamos apsaugoti narių teises ir užtikrinti sutikimo standartus? Ar industrija laikys DI personažus ribotais kūrybiniais eksperimentais, kurie neįgauna teisinių teisių į atlyginimus ar residualus?
Atsakymai turės tiesioginę įtaką aktorių atrankoms, vizualinių efektų praktikoms ir žiūrovų ryšiui su ekrane matomais veidais. Jeigu industrija nuspręs suteikti sintetinėms figūroms panašias į žmones teises ar finansines teises, tai reikšmingai pakeis darbo rinką, mokėjimų grandines ir intelektinės nuosavybės valdymą. Kita vertus, jeigu sintetiniai personažai bus laikomi tik eksperimentiniais produktais, industrija gali išlaikyti status quo, bet rizikuos tolesniais skandalais ir teismais.
Taigi trumpai: nors Tilly Norwood yra skaitmeninė konstrukcija, klausimai, kuriuos ji kelia, yra labai realūs. Diskusija apima amatą, kūrybiškumą ir pragyvenimo šaltinius — ir ji gali lemti, kaip filmas ir televizija derins inovacijas su atsakomybe. Reikalingi aiškūs gairių siūlymai: standartai dėl sutikimo, duomenų naudojimo skaidrumas, kompensavimo mechanizmai ir galimi technologiniai ženklinimo sprendimai, kurie leistų vartotojams atpažinti, kada matomas vaizdas yra sintetinė kompozicija arba kai tikras žmogaus veidas buvo naudotas kaip šaltinis.
Be to, verta apsvarstyti praktinius sprendimus, kuriuos gali pasiūlyti tiek pramonės viduje veikiantys subjektai, tiek įstatymų leidėjai: modelių kortelių privalomas naudojimas, nepriklausomas trečiosios šalies auditas mokymosi duomenims, ir teisės aktų atnaujinimai dėl panašumo naudojimo komerciniais tikslais. Tokie sprendimai padėtų sukurti pusiausvyrą tarp inovacijų diegimo ir realių žmonių apsaugos — tiek autorinių teisių, tiek moralinių teisių požiūriu.
Galiausiai, verta prisiminti, kad technologijos pati savaime nėra vien geras ar blogas dalykas: verta klausyti ir aktorių bendruomenės, ir kūrėjų argumentų. Tik tada kūryba ir technologinis progresas galės veikti harmoningai, užtikrinant, kad nauji įrankiai praturtintų pasakojimą, o ne naikintų galimybes tikriems žmonėms.
Šaltinis: variety
Palikite komentarą