7 Minutės
Michèle Burke: gyvenimas per veidus ir filmus
Michèle Burke, viena iš žymiausių kino makiažo menininkių ir pirmoji moteris, laimėjusi Akademijos apdovanojimą už makiažą, mirė rugsėjo 26 d. Los Andžele, sulaukusi 75 metų. Jos karjera truko daugiau nei penkiasdešimt metų ir apima per penkiasdešimt kino bei televizijos projektų — nuo priešistorinių epų iki gotikinio siaubo ir didžiulio biudžeto pramoginių filmų. Burke kūryba formavo kai kurių moderniojo kino įsimintiniausių personažų įvaizdį ir ženkliai pakeitė požiūrį į makiažą kaip pasakojimo priemonę filmavimo aikštelėje.
Ankstyvieji metai: nuo Dublino iki Holivudo
Michèle Burke gimė 1949 m. gruodžio 29 d. Dublino mieste. 1970-aisiais, dėl tuo metu tvyrojusios ekonominės nežinios Airijoje, ji emigravo į Kanadą — sprendimas, kuris galiausiai atvėrė duris į kino pramonę. Iš pradžių dirbusi mados srityje ir kaip Revlon demonstratorė parduotuvėse, Burke pamažu atrado aistrą kine vykdomų transformacijų srityje. Po nemokamos praktikos su Monrealio makiažo meistru Mickey Hamilton, ji įsitvirtino miesto aktyvioje kino aplinkoje, kuri tais laikais buvo gaivinama mokesčių skatinimo programų ir pritraukdavo siaubo bei kitų žanro filmų filmavimus į Kanadą.
Jos pirmasis atskiras kino kreditas buvo 1980 m. siaubo filmas Terror Train, kuriame vaidino Jamie Lee Curtis. Tačiau tarptautinį pripažinimą Burke pelnė dirbdama Jean-Jacques Annaud filme Quest for Fire (1981). Už šį darbą ji 1983 m. kartu su Sarah Monzani gavo Oskarą už geriausią makiažą — tai buvo reikšminga pergalė, nes iki tol ši sritis dažniau buvo siejama su vyrais. Šis apdovanojimas ne tik patvirtino jos meistriškumą, bet ir atvėrė platesnes galimybes vėlesniems, ambicingiems projektams.
Ryškiausi filmai ir svarbūs bendradarbiavimai
Michèle Burke biografijoje — daugybė filmų, kurie sudaro lyg kino kūrinių gaires: Interview with the Vampire (1984), Cyrano de Bergerac (1990), Bram Stoker's Dracula (1992), The Cell (2000) ir Austin Powers: The Man Who Shagged Me (1999), be kitų. Ji laimėjo antrąjį Oskarą 1993 m., dalindamasi apdovanojimu su Greg Cannom ir Matthew W. Mungle už darbą Francis Ford Coppola filme Bram Stoker's Dracula. Šio filmo detalios prostetikos, laikotarpio stilistikos sprendimai ir teatrališkas approach padėjo primesti praktiškų makiažo efektų svarbą tuo metu, kai skaitmeninės priemonės pradėjo sparčiai plisti.
Vienas nuoseklios Burke karjeros bruožų — ilgalaikiai bendradarbiavimai su režisieriais ir aktoriais. Jos darbas su Tomu Cruise prasidėjo Neil Jordan filme Interview with the Vampire, kuriame ji sukūrė Lestato vampyro įvaizdį — blausią, aristokratišką ir atpažįstamą estetiką. Tai buvo pradžia dešimtmečius trukusiam pasitikėjimui, kuris leido Burke dirbti su Cruise tokiose juostose kaip Jerry Maguire, Vanilla Sky, Minority Report, Mission: Impossible III ir Ghost Protocol, Oblivion ir kitose. Ji taip pat prisidėjo prie Sharon Stone, Penélope Cruz, Brad Pitt ir daugelio kitų aktorių įvaizdžių, visuomet pritaikydama techniką prie vaidmens reikalavimų ir aktoriaus unikalumo.
Svarbu pabrėžti, jog Burke gebėjimas priderinti mechaninius, dažymo bei tekstūros sprendimus prie aktoriaus odos ir bendros vizijos dažnai būdavo lemiamas kuriant įtikinamą personažą. Ji neapsiribodavo vien gražinimu — jos darbe vyraudavo noras atskleisti charakterį per veido struktūrą, odos tonaciją ir subtilų prostetikos panaudojimą.
Amatai, metodai ir kūrybos filosofija
Burke savo požiūrį į makiažą aiškino glaustai: ji visada žiūrėjo į „viso atlikėjo visumą“ — plaukus, odos toną ir pasakojimą, kurį režisierius siekė perteikti. Ši holistinė perspektyva leido jai sujungti subtilias charakterio detalės ir įspūdingus prostetinius sprendimus. Ji pabrėždavo, kad makiažas turi tarnauti pasakojimui — ne tik vizualiniam įspūdžiui, bet ir aktoriaus emociniam atlikimui bei kameros darbui.
Tuo laikotarpiu, kai kompiuterinė grafika įgavo pagreitį, Burke išliko praktinių efektų šalininke. Ji tikėjo, kad fizinis, ličiamas makiažas suteikia scenoms autentiškumo ir tekstūros, kurią kamera sugeba užfiksuoti kitaip nei skaitmeninės priemonės. Pavyzdžiui, dirbdama prie Quest for Fire ji sugebėjo sukurti įtikinamą priešistorinį vaizdą naudodama santykinai nedaug priemonių ir improvizuotų sprendimų. Tuo tarpu Bram Stoker's Dracula projekte komanda suderino tradicinę prostetiką su teatrališku apšvietimu ir kostiumu — rezultatas buvo vizualiai prabangus, barokiškas veidas, tapęs standartu gotikinio makiažo dizaino diskusijose.
Be techninių sprendimų, Burke taip pat daug dėmesio skyrė spalvų teorijai, sluoksniavimui ir perėjimų modeliui — detalėms, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti smulkios, tačiau būtent jos lemia, kaip personažas „veikia“ ekrane. Jos spalvų pasirinkimai, subtilūs niuansai ir tekstūros tūrio valdymas dažnai užtikrindavo, kad personažas išliktų įtikinamas tiek arti, tiek tolimoje kameroje.
Pripažinimas pramonėje ir palikimas
Be dviejų Oskarų ir kelių nominacijų (tarp jų už The Clan of the Cave Bear, Cyrano de Bergerac, Austin Powers ir The Cell), Burke 2022 m. buvo apdovanota Lifetime Achievement Award iš Make-Up Artists & Hair Stylists Guild. Toks apdovanojimas atspindi ne tik vieno filmo meistriškumą, bet ir ilgalaikį indėlį į profesiją, mokymą, standartų kėlimą ir naujų talentų inspiravimą.
Šiandieniniams makiažo meistrams Burke palikimas matomas techniniuose sprendimuose ir požiūryje į darbą. Daugelis jaunų specialistų minima jos pavyzdžiu: preciziškas spalvų suderinimas, kruopštus perėjimų sujungimas ir charakterio prioritetas — tai principai, kuriuos jie vadina gairėmis savo praktikoje. Kino istorikė Lena Morales yra pasakiusi: „Burke iš esmės pertvarkė ekrano makiažo sampratą — tai nebebuvo vien tik grožis, bet ir charakterio architektūra. Ji traktavo veidus kaip kraštovaizdžius — kiekviena raukšlė, tonas ir plaukų linija buvo pasakojimo sprendimas. Jos paveldas matomas kiekviename filme, kuriame dėmesys skiriamas charakteriui per amatą.“
Jos įtaka taip pat aiškiai matoma per industrijos technologinę evoliuciją: nors skaitmeninės priemonės suteikė daug galimybių, praktiniai efektai, kuriuos puoselėjo Burke, tebėra būtini kuriant tekstūrą, svorį ir fizinį aspekto tikrumą. Daug produkcijų šiandien renkasi hibridinį modelį — praktiška prostetiką derina su CG, o Burke darbai tampa pavyzdžiu, kaip optimaliai sujungti abi kryptis.
Kontekstas ir palyginimai
Burke vieta kino istorijoje dažnai lyginama su praktinių efektų legendomis, tokiomis kaip Greg Cannom ir Rick Baker. Kiekvienas iš šių specialistų turėjo atpažįstamą profilį: Baker dažnai siejamas su kūrinių ir monstrų dizainu, Cannom — su senėjimo ir transformacijų meistriškumu. Burke išsiskyrė gebėjimu subalansuoti laikotarpio autentiškumą su reikalingu teatralumu, kai istorija to reikalavo — balansas buvo ypač ryškus tokiuose periodiniuose dramatuose kaip Cyrano de Bergerac ir žanriniuose kūriniuose kaip Dracula.
Jos karjera taip pat glaudžiai susijusi su platesniais pramonės pokyčiais. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose praktinis makiažas ir prostetika gyrėsi aukso amžiumi — Burke darbai padėjo išlaikyti šią amato šlovę ir leido praktiniams sprendimams išlikti aktualiems, kai kino kūrėjai ėmė žaisti su skaitmeninėmis galimybėmis. Dėl to jos filmų pavyzdžiai dažnai naudojami kaip mokomasis medžiagos šaltinis tiek akademinėse programose, tiek profesionalių seminarų metu.
Paskutinė pastaba
Michèle Burke mirtis žymi atkaklios meistrės netektį, kurios „pirštų atspaudai“ matomi ant daugelio kino veidų, tapusių lengvai atpažįstamais. Ji mokėjo įžiūrėti aktorių ir personažų subtilybes, o tada per spalvą, prostetiką ir santūrumą atskleisti gilumines jų prigimtis. Filmo kūrėjams ir gerbėjams, vertinantiems ličiamą, žmogaus rankų sukurtą kino magiją, jos kūryba ilgai tarnaus kaip pamokomoji medžiaga ir įkvėpimas. Michèle Burke palikimas — ne tik apdovanojimai, bet ir standartai, amato vertybės bei istorijos, kurias ji padėjo papasakoti per veidus ir tekstūras — išliks žiūrovų atmintyje ir profesionalų praktikoje dar daugelį metų.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą