8 Minutės
Kai Frankenšteinas susitinka su panku: kompozitorės požiūris
Oskarą gavusi kompozitorė Hildur Guðnadóttir jau dabar kalba apie Maggi Gyllenhaal stipriai lauktą monstrų filmą The Bride! ir jos entuziazmas užkrečiamas. Plačiajai auditorijai ji labiausiai žinoma už žemų dažnių violončelės tembras, kurie suformavo išskirtinį Joker garsinį peizažą. Guðnadóttir Gyllenhaal Frankenšteino mito interpretaciją apibūdina kaip „labai punk ir labai romantišką“ — netikėtas, bet savalaikis santrumpinimas filmui, kuriame susilieja groteskiška kūryba, intymios emocijos ir smurtiniai švyturėliai.
The Bride!, kuriame vaidina Jessie Buckley ir Christian Bale, perkelia klasikinę gotikinę medžiagą į 1930-ųjų Čikagą. Filme neramus Frankenšteinas atvyksta į miestą ieškoti dr. Euphroniuso — mokslininko, galinčio sukurti kompanionę padarui. Eksperimentas pavysta netikėta linkme, kai nužudyta jauna moteris prikeliama, o tai komplikuoja kūrimo, agentiškumo ir to, ką reiškia būti monstrišku, sampratas.
Rugsėjo mėnesį pasirodęs anonsas sufleravo daugiasluoksnę istoriją. Guðnadóttir ją išplėtoja: „Čia yra meilės istorija, trileris ir moters monstru gimimas. Čia daug jaudulio ir smurto“, — sako ji, filmą vadindama intensyviu ir emociniu nuotykiu. Kompozitorei, kuri keitėsi tarp dokumentinio realizmo ir beveik operinio siaubo, šis hibridinis tonas yra ypač derlinga terpė, leidžianti eksperimentuoti su tembrų kontrastais ir motyvų kaita.
Punk-romantinė partitura: gitara susitinka su orkestru
Vienas aiškiausių Guðnadóttir pastebėjimų susijęs su tekstūra. Ji teigia, kad filmo garso takelyje susidurs „rėkianti elektrinė gitara IR orkestras“. Toks susidūrimas — žali, agresyvūs roko tembrai greta plačių styginių ir niuansuotų violončelės linijų — atspindi filmo toninę pusiausvyrą. Kitaip tariant, muzika ne tik pabrėš baimę; ji taip pat sustiprins ilgesį ir sentimentą.
Toks metodas primena, kaip pastarieji žanro filmai naudoja netikėtus muzikos sprendimus, kad peradresuotų pažįstamus pasakojimus. Galvoje ateina Guillermo del Toro Pan's Labyrinth, kur gausūs tembrai priešpastatomi vaikystės nuostabai ir autoritarinei žiaurumui, arba Jóhann Jóhannsson minimalizmas Sicario kontekste. Guðnadóttir derinys — punk energija ir romantinė lyrika — žada nustumti The Bride! į teritoriją, kuri yra tiek visceral ir šokiruojanti, tiek eleginė ir refleksyvi.
Kodėl partitūra yra svarbi
Muzika monstrų filmuose dažnai atlieka sunkią užduotį — žmogiškinti nežmogišką. Guðnadóttir turi patirties šioje srityje: jos „Chernobyl“ darbas pelnė Emmy ir Grammy, o partitūros Tár ir Joker parodo polinkį prie istorijų, kurios nagrinėja tamsą ir žmogiškųjų katastrofų pasekmes. Filme Women Talking ji garsiai pasikeitė nuo intuityviai tamsesnio reagavimo prie sąmoningos, vilties kupinos kontrapunktinės linijos, kai to paprašė režisierė Sarah Polley — tai iliustruoja, kaip muzika gali suteikti emocinį kontekstą, o ne tik sustiprinti vaizdinį.
The Bride! tarsi tęsia tą dialogą tarp režisierės ir kompozitorės. Guðnadóttir vadina projektą „šiek tiek beprotišku“ gerąja prasme, pabrėždama, kad Gyllenhaal vizija leidžia muzikai būti žaismingai vaizduotei, o ne griežtai laikytis laikmečio ar žanro normų. Tai atveria galimybę nebijoti eksperimentuoti su instrumentacija, tekstūromis ir garso dizaino įterpimais, kad muzika netaptų tik fonu — ji taps aktyviu pasakojimo partneriu.
Kontekstas: kodėl Frankenšteiną perdirbti dabar?
Frankenšteinas visuomet buvo lankstus mitas — nuo Mary Shelley iki James Whale Bride of Frankenstein ir daugybės šiuolaikinių reinterpretacijų. Dabartiniu metu kino kūrėjai grįžta prie klasikinių mitų tam, kad nagrinėtų lyčių, sutikimo ir kūrimo temas. Gyllenhaal, po psichologiškai intymaus The Lost Daughter, į istoriją įneša moterišką ir personažui orientuotą perspektyvą. Tai dera su platesne tendencija: režisieriai kaip Leigh ar Da'Costa perima kanonines naratyvas tam, kad išryškintų sudėtingas moters vidines būsenas.
Lyginant The Bride! su Gyllenhaal ankstesniu darbu, The Lost Daughter buvo tylus, interiorinis charakterių portretas; The Bride! išoriškai yra teatralesnis, bet išlaiko dėmesį moterų kompleksiškumui. Muzikaliai Guðnadóttir, panašu, elgsis panašiai — ji perteiks vidines būsenas tiek švelnumu, tiek smūgiais, leidžiančiais žiūrovui pajusti personažo psichologinę dinamiką.
Be to, šiuolaikinės adaptacijos dažnai persvarsto originalius motyvus: kas reiškia „sukūrimas“ šiandien, kokia yra kūrėjo atsakomybė, ir kaip konsentas bei asmeninė tapatybė reflektuojami mokslo ir technologijų fone. Šie klausimai tampa ašimi tokiems filmams, kurie nori ne tik atkurti praeitį, bet ir kalbėti apie dabartį—ir muzika čia atlieka reikšmingą vaidmenį kaip etinis ir emocionalus vertintojas.
Užkulisių detalės ir smulkiosios žinios
- Guðnadóttir gaus gyvenimo pasiekimų apdovanojimą Curycho kino festivalyje, kur ji taip pat skaitys paskaitą apie šiandieninę kino muzikos būklę.
- Kompozitorė pabrėžia, kad filmo pasaulis yra daugiapakopis, o muzika kartais kanalizuoja punk estetiką šalia klasikinių orkestracijos sprendimų.
- Jos naujas solinis albumas Where to From yra pirmasis per dešimtmetį ir bus pristatytas trumpame ture; albumo viršelį sukūrė lėlių teatro menininkė Giséle Vienne.
Mažas gamybos akcentas, kurį fanai vertins: anonsas atskleidžia labai mažai iš partiturų, o tai rodo, kad filmavimo komanda pasilieka muzikinius siurprizus kino salėms.
Kritinė perspektyva: siaubo ir empatijos pusiausvyra
Guðnadóttir prisipažįsta, kad dažnai linksta „link tamsos“, bet yra aiškiai suvokianti savo atsakomybę. Women Talking ji vengė eskaluoti smurtą muzika, o sukūrė partitūrą, kuri veikė kaip „kontrapunktas siaubui“. Toks etiškas požiūris aktualus ir The Bride!, kuri sieja režisūrinę spektaklę su intymia trauma. Kompozitoriaus užduotis čia — išvengti melodramos, bet tuo pačiu suteikti žiūrovui emocionalinį prielipimą, per kurį būtų galima orientuotis sudėtinguose vaizduose.
Kino istorikas Marko Jensen trumpai pastebi: „Gyllenhaal sprendimas perkelti Frankenšteiną į periodinį pulp stilių kviečia garso takelį, galintį būti tiek subversyvus, tiek klasikinis. Guðnadóttir patirtis rodo, kad ji naudos garsinį kontrastą išryškinti moralines filmo dviprasmybes, o ne jas išspręsti.“
Kino kritikė Anna Kovacs priduria: „Įdomiausios partitūros yra tos, kurios komplikuoja tai, ką matome. Guðnadóttir turi retą talentą kurti muziką, kuri jaučiasi tiek intymi, tiek monumentali — tobula istorijai apie monstrą per žmogaus prizmę.“
Ką laukti ir kodėl tai svarbu
Žanro reinvencijos gerbėjams The Bride! formuojasi kaip išskirtinis projektas: laikmetinė drama su moderniomis temomis, įgarsinta kompozitorės, suprantančios garso svarbą pasakojimui. Jei jums patiko Joker atmosferinis nerimas, Chernobyl santūrus siaubas ar Women Talking emocinis kontrapunktas, Guðnadóttir indėlis į The Bride! tikriausiai taps viena iš filmu aptariamų elementų.
Už paties filmo ribų ši bendradarbiavimas yra dalis platesnio poslinkio filme: kompozitoriai vis dažniau ne tik papildo veiksmą, bet ir tapo bendrapaslaugomis tonu ir prasme. Toks poslinkis turi pasekmių apdovanojimų diskusijoms, festivaliniam programavimui ir tam, kaip auditorija aptarinėja filmus srautinėse platformose ar socialiniuose tinkluose.
Techniniu požiūriu tai taip pat reiškia, kad partitūros tapo labiau integruotos į postprodukcijos ir garso dizaino procesus: tembrų pasirinkimas veikia miksą, dinaminę skalę ir net kino teatro sistemų dažnių prioritetus. Pavyzdžiui, žemas violončelės dažnis ir žemųjų dažnių sintezatoriai gali būti miksuojami taip, kad sukurtų fiziškai jaučiamą spaudimą, o elektrinės gitaros disonansai gali būti erdviškai apdoroti reverb ir delay efektais, kad sukurtų diskomforto jausmą.
Ar The Bride! galiausiai taps žanro klasika ar audringai diskutuojamu kultiniu hitu — parodys laikas. Tačiau Guðnadóttir apibūdinimas — punk ir romantiška, chaotiška ir švelni — pateikia aiškią priežastį klausytis taip pat atidžiai, kaip ir žiūrėti. Anonsas pradėjo pokalbį, bet partitūra žada nuspręsti didžiąją emocinę trajektoriją ir palikimą.
Pridėkime keletą techninių niuansų, kurie gali sudominti muzikos ir kino entuziastus: Guðnadóttir gali taikyti leitmotyvus, kurie transformuojasi kartu su personažų pokyčiais, arba naudoti „motyvo defragmentaciją“ — trimačius garsinius fragmentus, iš kurių laikui bėgant sudėliojama pilna tema. Tokia strategija padeda išlaikyti muzikinę nuoseklumą, leidžiančią žiūrovui pasąmoningai atpažinti emocinius signalus net tada, kai vizualus pasakojimas perlenkia į groteską.
Galiausiai, partitūros vaidmuo šiuolaikiniame kine tampa vis platesnis: nuo scenos apšildymo iki naratyvinio komentaro, nuo diegetinio garso integracijos iki visiškai ne-diegetinių garsinių architektūrų. The Bride! gali tapti pavyzdžiu, kaip tradiciniai orkestriniai elementai ir modernūs roko/punk išraiškos būdai gali kartu kurti nuoseklią, bet daugiasluoksnę emocinę patirtį.
Šaltinis: variety
Palikite komentarą