9 Minutės
Remo Girone, italų aktorius, tapęs mylimu ir bauginančiu personažu scenoje bei ekrane, mirė sulaukęs 76 metų. Jis labiausiai žinomas televizijos žiūrovams kaip Gaetano „Tano“ Cariddi seriale La Piovra ir tarptautinei auditorijai — kaip Enzo Ferrari filme Ford v Ferrari. Girone mirė savo namuose Monte Karle po kovos su šlapimo pūslės vėžiu.
Nuo Afrikos iki Romos: ankstyvasis gyvenimas ir švietimas
Remo Girone gimė Eritrėjoje 1948 m. gruodžio 1 d. italų šeimoje — faktas, kuris pats savaime sufleruoja apie Europą ir Viduržemio jūrą apimančią istoriją. Jaunystėje jis persikėlė į Italiją, kur toliau brendo kaip menininkas: Girone mokėsi prestižinėje Romos Silvio d'Amico Nacionalinėje dramos meno akademijoje, kur gavo solidų teatro parengtį. Ši instituto patirtis turėjo lemiamą įtaką jo karjerai — scenoje jis tapo ramybės ir kontrolės meistru, gebančiu konstruoti sudėtingas personažų emocines nuoseklumo grandines.
Teatro praktika ne tik suteikė techninių įgūdžių, bet ir formavo Girone požiūrį į personažą: jis vengė melodramos, rinkosi subtilumą ir nuoseklų būdo brėžinį. Šis braižas vėliau persikėlė į televiziją ir kiną — būtent tokia režisierių ir žiūrovų vertinama „tinkama“ griežta estetika padėjo jam išsiskirti tarp italų aktorių kartos, kurie dažnai rinkosi emocingesnį, ekspresyvesnį braižą.
Teatro karjeros paviršiuje — perėjimas į filmą ir televiziją
Po metų scenoje Girone pradėjo dirbti kine ir televizijoje XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje — pradžia buvo lėta, bet nuosekli. Per dešimtmečius jis sukaupė platų vaidmenų spektrą: nuo draminių balsų ir politiškai sudėtingų personažų iki mafijos dramų tirštų, įtemptų charakterių. Svarbu paminėti, kad Girone nebuvo vien tik „blogiukas“; jis dažnai vaidindavo valdžios vyrų ar pramonininkų figūras, kuriose slypėjo žmogaus ribotumai, pavydas ir ambicijos.
Jo aktorinė knyga — tai įvairovė mažų ir didesnių vaidmenų, kuriuose jis nuolat gilino savo meistriškumą. Būtent šis nuoseklumas vėliau leido Jam užimti vietą italų ir tarptautinėje kino scenoje: režisieriai ieškojo aktorių, gebančių suteikti personažams vidinės tikrovės — o Girone tai darė kaip retas kuris.
Tano Cariddi: vaidmuo, pakeitęs karjerą
Girone tarptautinę ir namų publikos atmintį iš esmės prisiminė dėl vaidmens seriale La Piovra, kuriame jis prisijungė 1987 m. trečiajai sezonui. Jo Gaetano „Tano“ Cariddi — išsilavinęs, rafinuotas, bet korumpuotas bankininkas — tapo vienu iš serialo labiausiai atpažįstamų antagonistų. Pasakojama, kad personažas buvo įkvėptas tikrų figūrų iš Italijos finansų ir mafijos sąsajų pasaulio; bet Girone pavertė jį ne vien stereotipu, o daugiasluoksniu žmogumi su mielais manieringais gestais ir paslėptomis morališkumo spragomis.
La Piovra (išvertus pažodžiui „Octopus“) prisidėjo prie moderniosios itališkos kriminalinės dramos formavimo: serialas nebijodamas rodyti organizuoto nusikalstamumo tentaklius socialiniame ir politiniame gyvenime, tapo etalonu kitiems kūriniams. Ar įsivaizduojate, kaip paprastas veikėjas — bankininkas, žaidžiantis tarp teisės ir nusikalstamumo — gali atskleisti visuomenės pažeidžiamumą? Girone Tano Cariddi tai rodė lėtai, bet be iliuzijų.
Tarptautiniai vaidmenys: nuo Holivudo iki Europos platumų
Nors Girone išliko tvirtai susijęs su Italijos teatru ir kinu, jo karjera taip pat išsiplėtė tarptautiniu mastu. Jis pasirodė JAV filmuose ir bendroviuose projektuose, kuriuose jo charakteringa, santūri prezencija suteikė scenoms papildomo svorio. Pavyzdžiui, Ben Affleck filme Live by Night (2016) jis vaidino Maso Pescatore — smulkesnę, bet įsimintiną figūrą, o šiuolaikiniuose veiksmo trileryje The Equalizer 3 (2023) jo trumpas, bet reikšmingas pasirodymas paliko įspūdį kaip scenoje, kurią užpildo tylus autoritetas.
Vienas ryškiausių Jo tarptautinių sukirpimų — Enzo Ferrari vaidmuo James Mangold filme Ford v Ferrari. Čia Girone įkūnijo pramoninio pasaulio didiką: įmantrišką, pasididžiavimu alsuojantį autokaralių. Kritikai pagyrė jo gebėjimą perteikti didybės ir trapumo sintezę — ši mįslinga kombinacija dažnai pasireiškia vaidinant prietaringus, aristokratiškus veikėjus, kurių veide matyti ne tik valdžia, bet ir vientisas, kartais destruktyvus charakteris.
Kodėl jo vaidybos stilistika taip paveiki?
Girone išsiskyrė dėl kelių priežasčių. Pirma, jo manieros — tylios, bet kertinės. Jis nemėgo staigių ekspresijų; vietoje to rinkosi pamažu formuoti personažo liniją: žvilgsnis, pauzė, subtili intonacija. Tai leido jam perteikti grėsmę taip, kad žiūrovas ją „jaustų“ labiau nei matytų. Antra, jis dažnai buvo kuriamas kaip simbolinė figūra — bankininkas, pramonininkas, mafijos veikėjas — tačiau su aiškiais žmogiškais niuansais. Trečia, Girone gebėjo subalansuoti autoritetą su trapumu — ir tai suteikdavo jo personažams ydų, skaudžių istorijų, kurios nepalieka žiūrovo abejingo.
Ar tai nėra tai, ko kartais trūksta šiuolaikinėje kriminalinėje televizijoje — lėto, nuoseklaus charakterio raidos? Girone vaidybos pavyzdžiai primena, kad kartais mažiau judesių gali reikšti daugiau įtampų ir paslėptų sprendimų. Tai — pagrindinė priežastis, kodėl jis tapo režisierių mėgstamu aktoriumi siauresnėms, bet gilesnėms scenoms.
Tipažas ir jo perkeitimas į meną
Dažnai sakoma, kad Girone buvo tipo aktorius — jis dažnai priskiriamas prie „blogiukų“ ar „valdžios vyrų“. Tačiau jis šį tipo vaidmenį perkeitė į meną: kiekvienas panašus personažas turėjo skirtingą motyvaciją, istoriją, požiūrį į valdžią ir šeimą. Tokia įvairovė leido jam be pertrūkių vaidinti dešimtmečius, nekeisdamas savo esminės estetikos, bet nuolat praplečiant jos ribas.
Paveldas: pripažinimas, apdovanojimai ir teatras
Nors Girone išliko daugiausiai žinomas savo televizinių ir filminių vaidmenų dėka, jo teatro indėlis ir pripažinimai taip pat svarbūs. 2021 m. jis gavo gyvenimo pasiekimų apdovanojimus tiek Venecijos tarptautiniame kino festivalyje, tiek Flaiano kino festivalyje — ženklus, patvirtinančius jo ilgaamžiškumą ir universalumą. Šie apdovanojimai akcentuoja ne tik jo filmų atradimus, bet ir teatro šaknis — ten, kur jis mokėsi įsiklausyti į tekstą, formuoti pauzę ir kurti vidinę dramaturgiją.
Be oficialių apdovanojimų, Girone paliko vadinamąją diskursinę vertę: jo vaidybos pavyzdžiai naudojami paskaitose, analizėse ir kino kritikos tekstuose kaip pavyzdys, kaip integruoti teatro subtilumus į kino meną. Jaunesnės kartos aktoriai atkreipia dėmesį į jo gebėjimą neperkrauti scenos ir tuo pačiu kurti nepaprasto intensyvumo momentus.
Asmeninis gyvenimas: šeima ir artimieji
Girone paliko savo žmoną, aktorę Victoriją Zinny, su kuria jis susituokė 1982 m., ir žengimus į šeimą per savo pamainas, Veronica ir Karl. Demonstratyviai privatus, Girone dažnai vengė viešumo spektaklių, kurie nesusiję su jo darbu. Jis mėgo tylesnę kasdienybę, o tai galbūt ir lėmė jo gebėjimą išlaikyti ramybę ekrane: aktorius, gyvenantis santūriai, sugebėjo sukurti plačią emocinę skalę be pertrūkio į sensaciją.
Be šeimos, svarbu pastebėti, kad Girone turėjo ilgą ryšį su Italijos kultūrine aplinka, tačiau paskutiniais gyvenimo metais jis ilgiau gyveno Monte Karle. Tai buvo vieta, kur jis rado ramybę, bet taip pat ir kosmopolitišką aplinką, tinkamą aktoriaus, keliaujančio tarp Europos kino centrų, gyvenimui.
Ligos pabaiga: kova su šlapimo pūslės vėžiu
Remo Girone mirtis Monte Karle įvyko po ilgalaikės kovos su šlapimo pūslės vėžiu. Tokie diagnozės atvejai reikalauja tiek medicininio, tiek asmeninio ištvermės — Girone, kaip liudija kolegos ir bičiuliai, laikėsi oriai ir privatumą saugodamas nuolatinę pagarbą savo darbui. Viešai skelbiamos detalės apie jo gydymą buvo santūrios; šeima pageidavo privatumą gerbiančios terpės.
Jo mirtis atkreipė dėmesį į ligos sunkumą ir visuomeninę reikšmę: tai priminimas apie sveikatos prevenciją ir apie tai, kad net garsūs menininkai susiduria su kasdieniais žmogaus likimo iššūkiais. Taip pat tai skatina prisiminti jo kūrybą ne per ligos prizmę, bet per jo indėlį į kultūrą ir meną.
Paveldas kriminalinės dramos kontekste
Girone personažai dažnai atstovauja ydingą, bet rafinuotą valdžią — tai tapo ne tik jo asmenine žymė, bet ir tam tikra kultūrine metafora. Žvelgiant į italų kriminalinės dramos istoriją, La Piovra ir Girone Tano Cariddi figūra išlieka kertinė dalis. Ji atskleidė, kaip populiarioji kultūra gali analizuoti valstybės, finansų institucijų ir nusikalstamumo santykius. Ar tai panašu į šiandienos serialus, tokius kaip Gomorrah? Taip — bet Girone vaidinimuose nuolat slypi teatro metodas: personažo vidinė logika dominuoja prieš užrašyto veiksmo trikdžius.
Jo pėdsakai matomi ne tik Italijoje. Europinė kriminalinė drama, kuri pastaraisiais dešimtmečiais tapo tarptautiniu fenomenu, semiasi iš pavyzdžių, kuriuos sudarė aktoriai kaip Girone: aiškūs personažo siluetai, moralinės pilkšvės ir lėtas, bet neatsitraukiantis pasakojimas. Todėl jo įtaka vyraus toliau — tiek jauniesiems scenaristams, tiek režisieriams, ieškantiems personažų su didele psichologine amplitudė.
Ką prarandame Girone išvykus?
Su Remo Girone prarandame aktorių, kuris mokėjo sukurti dramą be triukšmo. Jo kūryba priminė, kad kino ir televizijos veikėjai gali būti kompleksiški ir patrauklūs ne per šokiruojančius išpuolius, o per gebėjimą tyliai kontroliuoti sceną. Jis paliko ilgametį kūrybinį palikimą — ne tik per vaidmenis, bet ir per požiūrį į meną, kuris vertina laiko investiciją į charakterio vystymą.
Remo Girone kūryba — tai kvietimas žiūrėti lėtai ir įsiklausyti. Jo personažai primena, kad tikri konfliktai dažnai slypi už patrauklių manierų, už gerai pasiutų kostiumų, už rafinuotų gestų. Ir būtent todėl, kiekvienas jo pasirodymas vertas iš naujo peržiūrėti: norint pamatyti, kaip aktorius kuria įtampą be garsaus šurmulio, perteikia valdžios sedukciją ir moralinę ambivalenciją.
Jo šeima, kolegos ir žiūrovai prisimins Remo Girone ne tik kaip tipiško „blogiuko“ interpretatorių, bet kaip aktorių, kuris sugebėjo suteikti kiekvienam personažui žmogaus anatomiją — su visomis skylėmis, slėpiniais ir netikėtomis užuominomis. Tai yra dovana, kuri išliks Italijos ir Europos kino istorijoje jau ilgai.
Šaltinis: hollywoodreporter
Palikite komentarą