8 Minutės
Xavier Durringer, prancūzų režisierius, scenaristas ir dramaturgas, mirė sulaukęs 61 metų. Žiniasklaidos agentūros AFP duomenimis, rašytojas‑režisierius ir dramaturgas mirė po staigios širdies priepuolio 2025 m. spalio 4 d. savo namuose L’Isle‑sur‑la‑Sorgue, Pietų Prancūzijoje. Gimęs 1963 m. gruodžio 1 d. Montigny‑lès‑Cormeilles priemiestyje prie Paryžiaus, Durringer per savo karjerą jungė teatrą, kiną ir televiziją — kurdamas nuo intymių spektaklių iki ambicingų politinių filmų ir Emmy apdovanojimą pelniusio TV filmo.
Iš teatro scenos į kino platų: pradžia ir formavimasis
Durringer režisieriaus kelią pradėjo scenoje. Jis mokėsi pas Robertą Cordier’į „Acting International“ mokykloje Paryžiuje ir 1980‑aisiais įkūrė trupei La Lézarde. Jo ankstyvieji kūriniai — tokie kaip A Rose Under the Skin (1988), La Quille (1999), Histoires d’Hommes (2005) ir Les Déplacés (2005) — pelnė kritikų dėmesį dėl intensyvios, personažais varomos dramaturgijos. Šie pjesių motyvai — vyriškumo paieškos, tapatybės krizės ir socialinis atitrūkimas — vėliau tapo ir jo kino darbų pamatu.
Teatras Durringer’į išmokė komandiruoti aktorių santykius, kur artimi, emocingi dialogai dažnai yra pagrindinis naratyvo variklis. Tai matosi ir jo filmuose: režisierius nekreipėsi į pompastišką efektą, o į tai, kaip personažų vidiniai konfliktai atveria platesnius socialinius ar politinius klausimus. Įsivaizduokite patalpą, kurioje dvi ar trys aktorės scenos metu paleidžia lėtą, tačiau negrįžtamą įtampą — būtent tokį teatro suvokimą Durringer perkėlė į kadrą.
Pirmieji žingsniai kine: nuo ežero svajonių iki kovos ringo
Jo debiutas kine, La Nage Indienne (Sidestroke, 1993), buvo komedijos ir dramos mišinys apie tris jaunus svajotojus prie Annecy ežero kranto. Filmas išsiskyrė ne tik šiltu, vietomis melancholišku tonu, bet ir tuo, kad vieną iš ankstyvųjų pagrindinių vaidmenų atliko Karin Viard — dabar gerai žinoma ir apdovanota aktorė.
Durringer domėjosi tikromis istorijomis ir atgimimo siužetais, todėl natūralus žingsnis buvo filmas Chok‑Dee: The Kickboxer, paremtas Dida Diafat gyvenimo epizodais — pirmojo Prancūzijos Muay Thai čempiono istorija. Čia atsiskleidė režisieriaus gebėjimas sujungti sporto kino dinamiką su asmeninėmis dramomis, kur kovos ringas tampa metafora asmeninei permainai: nuo vieno taško gyvenime iki kito.
The Conquest: politika, asmenybė ir Kanuose sukeltas triukšmas
Tarptautinį pripažinimą Durringer pelnė su filmu The Conquest (2011), kuriame vaizduojamas Nicolas Sarkozy kelias nuo 2002 m. iki jo pergalės 2007‑ųjų prezidento rinkimuose. Filmas, kurį Durringer rašė kartu su istoriku‑žurnalistu Patricku Rotmanu, Kanuose buvo pristatytas ne konkursinėje programoje ir sukėlė didelį susidomėjimą žiniasklaidoje: vienas iš pirmausių pilnametražių filmų, kurie portretuoja sėkmingai einantį Prancūzijos prezidentą dar jam einant pareigas.
Juostos stiprybė — jos dėmesys politinės kovos užkulisiams ir privatiems trūkumams. Durringer neorientavosi į piktą patyčią ar juodinimą; vietoje to jis bandė parodyti, kaip kampanijų mechanika, asmeninės ambicijos ir tarpusavio sandoriai formuoja šiuolaikinį lyderį. Kanuose kritikai filmą vertino kaip stilingą ir prieinamą pasakojimą apie politinę karjerą, nors kai kuriems jis pasirodė paviršutiniškas ir mažiau atskleidžiantis, nei užžėmė antraštės.
Po premjeros dar ilgai diskutavo ir pats Sarkozy — vėliau jis prisipažino filmo nemačius, aiškindamas, kad nori išlaikyti atstumą nuo savo gyvenimo ekraninių interpretacijų. Nepaisant to, The Conquest išliko svarbiu momentu šiuolaikinėje prancūzų kino istorijoje: jis prisidėjo prie tendencijos 2000–2010‑aisiais dramatiškai atvaizduoti viešų asmenybių žmogiškąsias puses, kartu su tarptautiniais pavyzdžiais kaip The Queen ar The Social Network.
Televizija kaip laukas socialinėms dramoms: Emmy ir reikšmingi projektai
Durringer intensyviai dirbo ir televizijos formatuose — čia jis atrado galimybes nagrinėti aktualias visuomenės temas per detaliai išvystytus personažus. TV filmas Don’t Leave Me (Nepalik manęs) — apie motiną, atrandančią, kad jos dukra yra radikalizuota ir ruošiasi vykti į Siriją — pelnė tarptautinį „Emmy“ 2017 m. už geriausią televizijos filmą/mini‑seriją. Šis apdovanojimas patvirtino Durringer gebėjimą pertempti spaudžiančias šiuolaikines problemas į empatišką, įtemptą dramatinę formą.
Don’t Leave Me parodė režisieriaus jautrumą ir kryptingumą: vietoje sensacingo naratyvo jis pasirinko kits žmogaus perspektyvą, kurioje tiek šeimos dinamika, tiek socialiniai veiksniai susilieja į sudėtingą sprendimų ir pasekmių tinklą. Tai padėjo filmui išsiskirti Europoje — televizijos rinkoje, kur dažnai stokojama gilumo ir nuance.
Iki pat mirties Durringer dirbo prie naujų projektų. Jam ruošiant Rock’n Roll Fan — filmą apie Johny Hallyday gerbėją, svajojantį vaidinti legendą scenoje, — jis demonstravo nepaliaujamą susidomėjimą intymiomis obsesijų ir svajonių potekstėmis. Projektas, skirtas Paryžyje įsikūrusiai YTA gamybos kompanijai, liudija, kad režisieriaus kūrybinis radaras niekada nesustojo: būtent tokios istorijos — apie garbinimą, tapatumo paieškas ir sceninio atgimimo ilgį — traukė jį ligi pabaigos.
Stilius ir teminė nuoseklumas: kas jungė jo darbus?
Nors Durringer neskubėjo save vartoti kaip „auteur“ su pompastišku pretenzingu ženklu, jo kūryboje matyti aiški linija: pirmenybė personažui. Nesvarbu, ar tai būtų politinis lyderis, kovotojas ringe, ar motina, kovojanti su radikalėjimu — režisieriaus dėmesys visuomet sutelktas į žmogaus motyvus, tarpusavio santykius ir jų moralinius kompromisus.
Teatro įtaka pasireiškia kameros pasirinkimuose: ilgais, akimirką įtemptais kadrais, kurie leidžia aktoriams kurti emocinį svorį. Tuo pačiu Durringer neretai derino dokumentalinius elementus — interviu stiliaus fragmentus, pranešimų tonos pereigas, archyvines nuotrupas — kad suteiktų savo filmams realumo jausmą. Ši hibridinė strategija padėjo jam kurti pasakojimus, kurie ne tik informuoja, bet ir inicijuoja etines diskusijas.
Temos, kurios kartojosi
- Viešasis ir privatus: kaip asmeninės silpnybės veikia viešą įvaizdį.
- Tapatumo krizės: tiek individualios, tiek kolektyvinės.
- Atgaila ir išpirkimas: personažai, siekiantys susigrąžinti savo orumą ar padaryti pasirinkimus, kurių pasekmės permaina visą gyvenimą.
- Skirtingos socialinės realijos: iš periferijų kilusios svajonės, imigracijos iššūkiai, sporto ir pramogų industrijos efektai.
Kritika, vertinimai ir kolegų atsiliepimai
Kritikai dažnai gyrė Durringer už gebėjimą sukurti prieinamas, tačiau intelektualiai stimuliuojančias istorijas. Kanuose parodytas The Conquest buvo įvertintas už stilistinį aiškumą ir greitą tempą, tuo tarpu kai kurie apžvalgininkai norėjo platesnės politinės analizės. Toks skirtumas nuomonėse rodo, kad Durringer savo kūriniuose pirmenybę teikė žmogiškajam aspektui — o ne grynai politikos mechanikų demaskavimui.
Paryžiaus ir tarptautinėje kino bendruomenėje kolegos prisimena jį kaip darbštų kūrėją, kuris niekada nesiekė tuščio stiliaus. Kino istorikas Marko Jensen atkreipė dėmesį: „Durringer sujungė teatrinę intensyvumą su žurnalistine smalsumu. Jis niekada nesiekiant spektaklio vien dėl spektaklio — jo jėga buvo padaryti politinius ir socialinius klausimus iš tiesų žmogiškais.“ Tokį vertinimą atitinka daugelis jo darbų: net kai kritikai troško platesnės distancijos ar analizės, emocinis artumas suteikė filmams svorio ir publikos dalyvavimo lygį.
Ar Durringer pakeitė prancūzų kiną?
Vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Durringer nepriklausė naujai bangai, kuri ėmėsi radikaliai keisti kino formą ar industrijos verslo modelius. Tačiau jis prisidėjo prie platesnio pokalbio apie tai, kaip prancūzų kinas gali derinti teatriškumą su žurnalistine nuojauta. Jo darbai — ypač The Conquest ir Don’t Leave Me — padėjo atskleisti: politinis ir socialinis kino pasakojimas gali būti tiek informatyvus, tiek intymus.
Be to, Durringer dažnai dirbo su aktoriais, kurie vėliau tapo svarbiomis figūrėmis prancūzų kine, o tai rodo ir jo įtaką kinematografijos grandinėse: jis ne tik statė filmus, bet ir formavo aktorių karjeras bei kūrybinius ryšius.
Paveldas: ką paliko žiūrovams ir kūrybos bendruomenei?
Durringer paliko įvairialypį kūrybinį palikimą — pjeses, kino ir televizijos filmus, taip pat nebaigtus projektus, kurie liudija jo pastovų kūrybinį impulsą. Jį prisimins kolegos už jo sugebėjimą pereiti tarp medijų, o žiūrovai — už filmus, kurie dažnai kvestionuoja skirtumą tarp viešo vaidmens ir privatinės tiesos.
Jo kūryba taip pat tampa pamoka būsimiems kūrėjams: drąsa pasirinkti žmogų kaip istorijos centrą, nepaisant to, ar kalbama apie garsų lyderį, ar anoniminių gyvenimų atkarpą; gebėjimas dirbti tiek mažame, intimiškame teatre, tiek tarptautinėse kino platformose; ir pastovus domėjimasis aktualiomis socialinėmis problemomis, kurios verčia žiūrovą permąstyti savo poziciją.
Kas toliau — nepabaigti projektai ir prisiminimai
Pranešama, kad ruošiantis Rock’n Roll Fan Durringer toliau gilino savo pomėgį įsižiūrėti į didelius jausmus per mažas, asmenines istorijas. Tokie nepabaigti projektai dažnai primena, kad kūrybinis procesas neturi nuspėjamos pabaigos: režisierius gali užmigdyti vieną istoriją, bet kitos idėjos jau gimsta užkulisiuose.
Žiūrovams ir kino profesionalams Durringer paliko ne vieną priežastį susimąstyti: ar politiniai portretai tik atveria skandalus, ar gali padėti suprasti žmones už jų viešųjų vaidmenų? Jo atsakymas dažniausiai buvo žmogiškumas. Ir tai, kad tiek televizija, tiek kinas gali tapti priemonėmis šiam žmogiškumui atrasti.
Šioje eroje, kai politiniai biopicai ir televizijos dramos formuoja kolektyvinę atmintį, Xavier Durringer karjera primena, kad paveikiausios interpretacijos dažniausiai išsaugo žmogų centre, net kai aplink tvyro triukšmas. Jo darbai liks prieštaringi, provokuojantys ir, svarbiausia, žmogiški — ir tokia palikimo nata rezonuoja ilgai po to, kai šviesos iš kino salės išblėsta.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą