8 Minutės
Britų rašytoja Jilly Cooper, ilgai žinoma kaip Rutshire Chronicles autorė, mirė sulaukusi 88 metų po kritimo, patvirtino jos agentė. Cooper kūriniai — triukšmingi, romantiški ir aštriai pastebintys socialinę aplinką — pažymėjo vėlyvo XX a. populiariosios britų literatūros kampelį ir neseniai sugrįžo į ekranus per Disney+ adaptaciją „Rivals“, veiksiančią 1980-aisiais.
Trumpas prisiminimas: kas buvo Jilly Cooper?
Šeima ją apibūdino kaip „švytinčią šviesą mūsų visų gyvenimuose“ — žodžiai, kurie atspindi tai, ką daugelis skaitytojų ir žiūrovų jautė dešimtmečiais. Cooper buvo pasakojimo meistrė: jos romanai pulsavo gyvenimu, humoru ir tam tikru sąmoju, o personažai dažnai buvo gyvi, klaikūs ir įsimintini. Ji mylėjo šeimą, jojimą ir britų aukštųjų sluoksnių žaidimus — ir tai nuolat atsispindė jos knygose.
Iš „bonkbusterių" į didįjį ekraną: kaip gimė fenomenas
Cooper išgarsėjo su Rutshire Chronicles — serija knygų, kurių centre buvo žavingas, bet skandalingas Rupertas Campbell-Blackas. 1970–1980-ųjų „racy" romanas, dažnai vadinamas „bonkbuster“ (drąsesnis sensacingos populiariosios prozos žanras), suteikė skaitytojams siužeto tempą ir apsišaukėlišką dramą, bet kartu pasiūlė ir socialinę įžvalgą. Jos agentė, Felicity Blunt, sakė, kad po frotu ar erotiniais elementais slypi rimtas susidomėjimas klasėmis, konkurencija, santuoka, siela ir vaisingumu — temos, kurios buvo gvildenamos su emocine intelektu.
Toks santykis tarp pramogos ir analizės padarė „Rivals" natūralia televizine medžiaga. Disney+ serialas, kuriame Cooper buvo nurodyta kaip vykdomoji prodiuserė, subūrė žvaigždžių aktorių gretą: David Tennant, Alex Hassell, Bella Maclean, Emily Atack, Danny Dyer, Katherine Parkinson ir Nafessa Williams. Serialas perkelia Rupertą ir jo oponentą Tony Baddinghamą į švytinčią 1980-ųjų Rutshire erą Kembridžo žemėje (Cotswolds) — pasaulį, kuriame karaliauja jojimo varžybos, senieji pinigai ir skandalai, godūs sensacijų.
Kas yra „bonkbuster“ ir kodėl tas žanras svarbus?
Žodis „bonkbuster“ atsirado kaip pokštinis terminas apibūdinti gausius erotinius, siužetiškai tankius romanus, kurie dominavo 1970–1990 m. Britanijoje. Tačiau šis žanras nebuvo vien tik sensacingas — daugelis autorių, tarp jų ir Cooper, naudojo jį kaip pramoginį įrankį, per kurį galėjo tyrinėti klasines ambicijas, moralines klaidas ir socialines normas. Palyginimui: jeigu Jane Austen domėjosi manieromis per subtilų ironijos filtrą, Cooper pasiūlė panašią socialinę analizę, tik pagardintą šiurkštesniu humoru, aiškesnėmis aistros scenomis ir plačiais siužetiniais vingiais.
Kaip „Rivals" atgaivino Cooper kūrybą šiuolaikiniam žiūrovui
Šiuolaikinių srautinio transliavimo platformų tendencija plėsti turinį iš klasikinių populiariosios literatūros šaltinių padėjo „Rivals" tapti svarbiu projektu. Kaip „Bridgerton" prisikėlė meilės romaną periodui Netflix, o „Downton Abbey" atnaujino aristokratinę dramą, taip ir „Rivals" perrašė Cooper istorijas kaip didelės gamybos, „prestižinį" serialą su šypsena ir satyra. Cooper asmeninė įtrauktis — redaguojant dialogus, patariant dėl personažų ar siužeto vingrių —, anot dalies komandos, praturtino scenarijų ir suteikė gyvumo.
Kritikai ir kino istorikai pastebėjo, kad Cooper darbai turi dvilypumą: juos galima suvokti tiek kaip paviršutinišką pramogą, tiek kaip rimtą socialinę komediją. Kaip pastebėjo kino istorikas Marko Jensen, „Cooper kūriniai jungia populiarinimo malonumą su literatūrine įžvalga — matyti jos personažus ekrane reiškia patvirtinti, kiek lankstūs šie pasakojimai žiūrovams, trokštantiems ir pabėgimo, ir emocinės detalės."
Televizijos adaptacijos trauka
Priežasčių, kodėl prodiuseriai traukia tokius romanus, yra kelios:
- Patikimi skaitytojų auditorijos šaltiniai: gerai parduodantys romanai jau turi ištikimus fanus.
- Turtingas personažų rinkinys ir ilgalaikiai siužetiniai ryšiai tinka serialiniam naratyvui.
- Temos — meilė, skandalai, klasės dinamika — rezonuoja tiek istoriniu, tiek šiuolaikiniu kontekstu.
Todėl „Rivals" prisitaikė ne tik kaip pramoga, bet ir kaip kultūrinis reiškinys — tai dar vienas pavyzdys, kaip literatūra vėl ir vėl atgaivinama per ekraną, suteikiant naujų reikšmių ir pritraukiant platesnę auditoriją.
Cooper paveldas: istorijos, personažai ir visuomeninė įtaka
Jos kūryba per daugiau nei penkias dešimtis metų paliko ne tik bestselerius, bet ir žodyną bei stilių, kuriuo yra apibūdinamas tam tikras britų gyvenimo būdas. Rupert Campbell-Black tapo tiek žinomu, kiek bet kuris modernus deviantas literatūroje — išdidus, šarmingas, linkęs į skandalus. Cooper įtaka matyti daugelyje vėlesnių autorių ir televizijos kūrėjų, kurie siekia balansą tarp sekso, satyros ir jausmingumo.
Be to, jos kūryboje ryškus domėjimasis raitelių kultūra; daug skaitytojų ir žiūrovų vertino, kaip tiksliai ji perteikė jojimo ritmus, varžybų įtampą ir bendruomenės niuansus. Tokios detalės suteikė adaptacijoms autentiškumo jausmą — juk žiūrovai pastebi, kai pasaulis ekrane jaučiasi „gyvas".
Ar ji tik šmaikštus sensacijų autorius?
Kai kurie kritikai peikė „bonkbuster" etiketę kaip tarsi menkinančią Cooper meistriškumą, teigdami, kad tai supaprastina jos gabumą kurti sudėtingą socialinę komediją. Vis dėlto net jos priešininkai dažnai pripažindavo jos klausą dialogui ir gebėjimą sukurti ilgus, tarpusavyje susijusius siužetus, kurie pririšo tūkstančius skaitytojų prie puslapių.
Asmeniniai elementai: gyvenimas, skandalai ir rašymo metodai
Cooper buvo žinoma dėl to, kad semdavosi medžiagos iš savo gyvenimo — mažiau delikačiai tariant, skaitytojai mėgo spėlioti, kurių veikėjų intrigose slypi atspindžių iš tikrovės. Šis autorės įprotis sukūrė papildomą žaidimą tarp romano ir realybės: skaitytojai derino įvykius, surasdami analogijas su viešaisiais asmenimis ar pažįstamais socialinėje artojimo aplinkoje.
Tai ne tik skatino susidomėjimą; tai kūrė ir bendruomenę: knygų klubai, diskusijos internete, žiniasklaidos straipsniai — visa tai papildė skaitymo patirtį. Tokia interakcija tarp kūrinio ir visuomenės dar labiau sustiprino Cooper poziciją kultūros peizaže.
Privatumas ir viešumas
Nors ji neretai naudojo savo aplinką kaip įkvėpimą, Cooper taip pat išlaikė tam tikrą gryną profesinį atstumą. Ji suprato, kada pramoga baigiasi ir kada reikia gerbti realių žmonių privatumą — tai dar vienas niuansas, kurį gerbė skaitytojai ir kolegos.
Kritika, šlovė ir vieta literatūros kanone
Per karjerą ji sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Kai kurie literatūros vertintojai nebuvo linkę laikyti jos klasikine autore, lyginant su gerai žinomais XIX a. romanistais. Tačiau kultūriniai kritikai dažnai atkreipia dėmesį į kitą svarbų aspektą: Cooper sugebėjo sukurti darbų ciklą, kuris išlaikė skaitytojų dėmesį dešimtmečiais ir evoliucionavo kartu su visuomene.
Todėl jos „vietos kanone" klausimas yra dviprasmiškas: galbūt akademinė literatūros istorija jos ne visada padėdavo prie solidžiųjų rusų ar XVIII–XIX a. klasiškųjų autorių, tačiau populiarioji kultūra ir televizija įrašė ją kaip įtakingą balsą, kurio įtaka jaučiasi iki šiol.
Apsieities pamaldos ir atminimas
Artimiausiu metu Southwark katedroje Londone planuojama vieša atminimo pamaldų ceremonija. Tai leidžia gerbėjams, kolegoms ir draugams susiburti pagerbti autorės gyvenimą ir kūrybą. Tuo tarpu jos knygos ir ekraninės adaptacijos užtikrins, kad jos juokas, kandus pastebėjimas ir personažai liks kultūrinėse diskusijose dar ilgai.
Kodėl Jilly Cooper svarbi ir šiandien?
Įvairūs motyvai paaiškina jos šiandieninį aktualumą:
- Tematų universalumas: meilė, konkurencija, klasės dinamika — temos, kurios liečia žmones bet kuriuo laikotarpiu.
- Personažų stiprumas: charizmatiški, prieštaringi herojai pritraukia ir įkvepia adaptacijas.
- Auditorijos poreikis pabėgti: serialai, kaip „Rivals", suteikia galimybę patirti aukštos kokybės pramogą su emociniu gylu.
Be to, Cooper kūryba yra pavyzdys, kaip komerciniai romanas ir literatūrinis įdirbis gali kartu sudaryti prasmingą meninį poligoną — kai rašytojas sugeba pramoginti, bet ir pasiūlyti socialines įžvalgas, jis lieka svarbus platesnei kultūros aikštei.
Ko galime tikėtis toliau?
Peržiūros ir adaptacijos įprastai pratęsiamos: serijos gali išaugti, o naujos kartos kūrėjai imasi reinterpretacijų. Jilly Cooper kūriniai, turintys platų personažų tinklą ir ilgą laiko liniją, yra ypač tinkami daugiasezonėms adaptacijoms. Taip pat galime tikėtis platesnių diskusijų apie jos indėlį: akademinės apžvalgos, dokumentikos, interviu su aktoriais ir kūrybine komanda, kurie atvers naujų sluoksnių apie jos kūrybos metodus.
Jilly Cooper pati sakė, kad rašo tam, kad „pridėtų prie žmonijos laimės sumos". Skaitytojams ir žiūrovams, kurie vertino jos mišinį iš romantikos, satyros ir spektaklio, tokia misija atrodė sėkminga. Dabar, prisimindami jos balsą ir kūrinius, galime užduoti sau klausimą: kaip pramoga keičia mūsų supratimą apie visuomenę ir ką reiškia mylėti personažus, kurie vienu metu yra ir baudžiauninkai, ir žavūs amoraliai genialūs herojai?
Jilly Cooper paliko kūrinių lobyną — romanus, kurių personažai vis dar ginčijami, mylimi ir kritikuojami. Kaip ir kiekvienas rašytojas, ji paliko klaidų, privalumų ir nuolatinių diskusijų pėdsakus. Bet tie, kurie jos kūryboje rado paguodą, juoką arba tiesiog gerą istoriją, tuo pačiu rastą ir jos palikimą: ne tik knygas lentynose, bet ir gyvas, kartais kontroversiškas, visuomeninį dialogą.
Jos priedermė — rašyti taip, kad skaitytojas patirtų ir malonumą, ir mąstymą — liks kaip radinis, kurį naujos kartos skaitytojai atras iš naujo. Ir nors Cooper fiziškai jau nebėra su mumis, jos balsas, personažai ir aistros ekrane bei puslapiuose išliks gyvi.
Šaltinis: hollywoodreporter
Palikite komentarą