7 Minutės
Dešimtmetį trukusi paslaptis išaiškėja
„Stranger Things“ ruošiasi uždaryti portalą į paslaptį, kuri nuo serialo pradžios slegė Hawkins miestelį. Duffer broliai signalizuoja, kad penktasis ir paskutinis sezonas pagaliau pateiks atsakymą į pagrindinį klausimą: koks yra tikrasis Upside Down prigimtis ir kilmė? Gerbėjams, kurie metus kaupė dingusių bylų teorijas ir dėliojo visus įmanomus „Easter egg“ ženklus, tai žada tapti įžvalgų akimirka.
Per pastaruosius dešimt metų „Stranger Things“ mitologija susiformavo kaip sudėtingas pasakojimas apie alternatyvią realybę, energetinius ryšius ir asmenines tragedijas. Peržiūrėjus ankstesnius sezonus aiškėja, kad kūrėjai tyčia atidėliojo tam tikrus atskleidimus tam, kad finale mitas virstų prasmingu emociniu užbaigimu. Penktasis sezonas turi potencialą užbaigti šią dešimtmečio kelionę ir išspręsti ilgiausiai užduodamą serialo mįslę: kas iš tikrųjų glūdi už Upside Down sienos ir kaip tai susiję su Hawkins gyventojais bei pagrindiniais veikėjais.
Ką žada kūrėjai
Per interviu Matt ir Ross Duffer patvirtino, kad penktasis sezonas gilinsis į Upside Down šaknis — šešėlėtą dimensiją, kuri pirmą kartą pasirodė 2016 metais ir nuo to laiko persekiojo Hawkins ir jo personažus. Kūrėjai pripažino, kad iš dalies sąmoningai atidėjo tam tikras paslaptis ankstesniuose sezonuose, kad galėtų išlaikyti intrigos sluoksnius ir paruošti didesnį atskleidimą. Dabar jie teigia, kad atėjo laikas užbaigti mitologiją ir užrišti ilgai besitęsiančias siužeto gijas.
Istorija, sukurta užbaigti
Duffer broliai finale mato „visišką pasakojimą“, skirtą uždaryti kiekvieną svarbią arką. Vykdomasis prodiuseris ir dažnas režisierius Shawn Levy teigė, kad finaliniai scenarijai buvo perrašyti kelis kartus, siekiant išsaugoti emocinį nuoseklumą ir išvengti visai įprastos pabaigos spąstų — gerbėjų nusivylimo. Kūrybinis tikslas buvo aiškus: be neužbaigtų siužetų, su pabaiga, kuri jaustųsi tiek neišvengiama, tiek emociškai patenkinanti.
Be pačios Upside Down kilmės atskleidimo, Duffer broliai pažada susieti svarbiausius mitologinius elementus: Vecna kaip psichinių manipuliacijų katalizatorius, Mind Flayer kaip kolektyvinis grėsmės simbolis, Demogorgons kaip fizinė grėsmė ir pats Hawkins miestelis kaip emocinis bei naratyvinis centras. Tokiu būdu finale nebus tik „sci‑fi“ galvosūkio sprendimo — tai bus pasakojimas, kuriame mitas tarnaus veikėjų augimui ir užbaigimui.
Kada ir kaip bus transliuojama
Netflix planuoja išleisti aštuonių epizodų penktą sezoną trimis dalimis vėlyvuoju 2025 metų laikotarpiu. Ši dalijama išleidimo taktika atspindi platesnius pramonės srautus, kuomet platformos skiria paskutinius sezonus į blokus, kad pailgintų auditorijos įsitraukimą ir išlaikytų „renginio“ statusą aplink svarbiausias serijas. Pirmieji keturi epizodai pasirodo lapkričio pabaigoje, po jų – trijų serijų vidurinė dalis apie Kalėdas, o finalas numatytas Naujųjų metų išvakarėms — toks grafikas pabrėžia kūrėjų norą, kad finalas taptų kultūriniu momentu.
Episodų trukmės taip pat yra kino formato: priešpaskutinė serija trunka maždaug 83 minutes, o finalas artėja prie dviejų valandų. Toks mastelis byloja apie ambiciją, kuri labiau primena franšizės kinematografiją nei įprastinę televizijos atomazgą. Panaši strategija buvo matoma ir kitų aukštos kokybės serialų pabaigose, kur finalai plėtėsi į pilnametražius įvykius, siekiant suteikti erdvės emociniams ir siužetiniams užbaigimams.
Techniniu požiūriu, ilgesni epizodai leidžia plačiau išplėsti garso ir vaizdo dizainą, praplėsti muzikos takelius ir suteikti daugiau laiko atskleisti mitologinius elementus be nereikalingo skubėjimo. Tai taip pat reiškia didesnį biudžetą vienam epizodui, sudėtingesnę postprodukciją ir tikėtinai daugiau specialiųjų efektų, kas yra svarbu tiek vizualinei Upside Down reprezentacijai, tiek emociniam tonui palaikyti.
Kontekstas ir palyginimai
„Stranger Things“ stovi 1980‑ųjų nostalgijos, siaubo ir ansamblių paauglystės dramų sankryžoje. Serialo sugebėjimas susipinti serializuotą paslaptį su blokbasterinėmis scenomis pastatė jį šalia tokių šiuolaikinių televizijos fenomenų kaip „Dark“ ar „Twin Peaks“ pagal ambicingą mitologijos kūrimą. Tačiau, skirtingai nuo griežtai mįslingų mokslinės fantastikos uždarymų, kurie dažnai orientuojasi į galvosūkių sprendimą, Duffer broliai akcentavo emocinį atpildą — veikėjų arkų susiejimą su Upside Down atradimu, kad mitas neužgožtų žmoniškųjų lažybų.
Tokios palyginimo pozicijos svarbios įvertinant, kaip serialas pristato savo mitą: „Dark“ yra žinomas dėl griežtai struktūrizuoto laiko ir priežasties-suvokimo temos, o „Twin Peaks“ žaidė su simbolizmu ir sapninėmis asociacijomis. „Stranger Things“ eina per vidurį: čia yra aiškūs siaubo elementai, nostalgijos estetinė kalba ir jautrios paauglystės istorijos — visa tai sujungta į vieningą pasakojimą, kuriame mitas tarnauja asmeninėms dramoms.
Diskusija apie Netflix įpročio dalyti finalus vis dar tęsiasi: dalijami išleidimai gali padidinti laukimo intensyvumą, tačiau tuo pat metu suskaidyti žiūrėjimo impulsą. Visgi, atsižvelgiant į Duffer brolių siekį atsakingai užbaigti pasakojimą ir ilgo planavimo laikotarpį, lūkesčiai išlieka aukšti. Ši strategija taip pat suteikia erdvės rinkodarai ir viešiesiems diskusijoms tarp blokų — teorijos ir analizės gali augti tarp dalių ir taip išlaikyti serialo aktualumą visuomeninėje erdvėje.
Kinematografijos istorikas Marko Jensen pastebi: „Stranger Things visuomet buvo tiek draugystės ir gedulo istorija, kiek ir apie monstrus. Šis paskutinis sezonas siekia suderinti savo antgamtinį reginį su intymiais personažų užbaigimais — balansas, nuo kurio priklausys, ar finalas taps mylimu, ar tiesiog prisimenamu dėl masto.“ Tokie komentarai pabrėžia, kad galutinė sėkmė priklausys ne tik nuo mitologinių atsakymų, bet ir nuo to, kaip gerai kūrėjams pavyks suteikti veikėjams prasmingą užbaigimą.
Užkulisiuose ir gerbėjų reakcija
Už kameros rašytojai kelis kartus perrašinėjo finalą, kad išlaikytų emocinį branduolį vientisą. Sprendimai dėl vaidmenų, produkcijos dizaino ir ilgų „blokbasterio“ trukmių skyrimas paskutinėms serijoms rodo Netflix investiciją į tai, kad pabaiga jaustųsi galutine ir svarbia. Tai taip pat reiškia sudėtingą logistinių sprendimų rinkinį: didesni biudžetai, ilgesnės režisūros sesijos, sudėtingesnė specialiųjų efektų kūrimas ir kruopštus aktorių tvarkaraščių suderinimas.
Gerbėjų reakcija yra mišri — nuo entuziazmo iki nerimo. Socialiniai kanalai pilni teorijų piešinių, laikmačių ir retrospektyvinių įžvalgų apie užuominas, išmėtytas per penkis sezonus. Kiekviena antraštė ar net mažiausia detalė gali tapti diskusijos objektu: nuo simbolinių muzikos fragmentų ir kostiumų detalių iki scenografinių elementų, kurie gali padėti patvirtinti ar paneigti ilgai gyvavusias gerbėjų hipotezes.
Tuo pačiu, kūrėjų sprendimas atsakyti į pagrindinį klausimą apie Upside Down gali sumažinti erdvę tolesnėms interpretacijoms, bet suteiks aiškumo tiems, kurie siekia užbaigimo. Jei atsakymai bus kruopščiai integruoti į veikėjų arkas, tai gali tapti pavyzdžiu, kaip užbaigti mylimą serialą ne išduodant, o išpildant tai, kas jį padarė svarbų.
Ar jus žavi „Stranger Things“ dėl siaubo elementų, nostalgiškos garso takelio ar dėl draugysčių centrinėje vietoje, penktasis sezonas žada pateikti atsakymą į franšizės didžiausią klausimą ir užbaigti dešimtmečio trukmės televizijos skyrių. Galutinis rezultatas priklausys nuo to, ar kūrėjams pavyks subalansuoti spektaklį su siela — tuomet „Stranger Things" gali tapti modeliu, kaip pabaigti mylimą serialą ne paneigiant, o pagerbiant tai, kas jį darė reikšmingą.
Pastaba pabaigai: jei Duffer broliams pavyks išlaikyti pusiausvyrą tarp efektingumo ir emocinio tikrumo, „Stranger Things“ gali tapti etalonu, kaip baigti seriją taip, kad jos pabaiga atitiktų pradžią ir gerbėjų lūkesčius, o ne taptų vien tik spektaklio demonstracija.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą