8 Minutės
Minint filmo Atgal į ateitį (Back to the Future) 40-metį, Michael J. Fox sugrįžta prie istorijos apie vieną iš labiausiai įsimintinų — ir tyliai sprogstamų — aktorių bendradarbiavimo detalių. Savo naujuose memuaruose Future Boy Fox iš naujo apžvelgia 1985 m. laiko kelionių klasiką ir perteikia ryškų anekdotą apie kolegos Crispin Glover netradicinį požiūrį į George'o McFly vaidmenį.
Fox prisiminimai iliustruoja, kaip Gloverio nenuspėjamas vaidybos stilius kartais susidurdavo su praktiškais įtempto filmavimo aikštelės reikalavimais. Vienoje scenoje, kurioje George'as turėjo žingsniuoti siauru tarpu tarp skalbinių virvės ir Marty (Fox), Gloveris atsisakė laikytis „eilutės“ ir nebuvo linkęs rėmuotis pažymėtomis vietomis. Pasak Fox, Gloveris matė George'ą kaip linksmą klajūną, laisvą dvasios keliauninką, kuris nebus apribotas žemės žymėmis — todėl jis judėjo statmenai kamerai, išderindamas ir scenos blokavimą, ir režisūros planą.
Komandos sprendimas buvo beveik kinematografiškas: jie tiesiog pastatė mažytį aptvarą iš smėlio maišų ir C-stendų, kad Gloveris išliktų kadre. Tai mažas, bet labai konkretus pavyzdys, kaip režisieriai, apšvietėjai ir gripo komanda kartais turi improvizuoti, kad išsaugotų kadrą, kai aktoriaus instinktai nesutampa su storyboard'u ar režisieriaus vizija.
Talent, tension, and the trade-offs of creativity
Fox žvelgia į šią situaciją akivaizdžiai ir be naivumo apie kompromisus. Jis rašo, kad mėgo dirbti su Gloveriu ir vertino jo talentą, nors Gloverio metodai dažnai „kėlė trintį“. Ta trintis, Fox tvirtina, buvo meninės atsidavimo išraiška, o ne pasikėsinimo rezultatas; Gloveris liko ištikimas savo George'o interpretacijai. Fox kontrastuoja šią dinamiką su kitu netikėtu faktoriu filmavimo aikštelėje — Christopheriu Lloydu, kurio improvizaciniai polinkiai Foxui buvo pažįstami ir dažnai priimtini kaip dalis filmo magijos.
Tokia įtampa turėjo pasekmių: Crispin Glover negrįžo į tęsinį Back to the Future Part II (1989) ir Part III (1990), todėl George'o McFly personažas buvo perkeltas į kitą aktorių. Originalaus George'o nebuvimas tapo ilgalaike tema tarp gerbėjų debatuose ir pramonės diskusijų apie aktorių teises, panašumą ir kūrybinę kontrolę ilgalaikėse franšizėse.
Why the story still matters
Už šio linksmos užkulisių istorijos slypi platesnė kino gamybos paradigma. Didelio biudžeto filmai turi subalansuoti režisieriaus kelionės žemėlapį, kameros akį ir aktoriaus instinktą. Atgal į ateitį simbolizuoja 1980-ųjų kino ekosistemą: didelio studijos lygio projektą, kuris vis tiek rėmėsi ekscentriškais charakterių aktoriais, suteikdamas antraeilėms rolėms tekstūros ir nenuspėjamumo.
Lyginant, vėlesni Robert Zemeckis filmai — nuo Who Framed Roger Rabbit iki Forrest Gump — ir toliau atspindėjo šią įtampą tarp techninio preciziškumo ir autentiško, gyvo aktorių performanso. Zemeckis dažnai derino kruopštų vizualinį planavimą su aktoriais, kurie į scenas įnešdavo dinamiškos, kartais neprognozuojamos energijos — poravimas, galintis sukurti scenas, kurios yra tiek techniškai įspūdingos, tiek emociškai gyvos.
Gloverio ekscentriškas George'as nuo pat pradžių pelnė gerbėjų širdis kaip neišdildomas pirmojo filmo žavesio elementas. Kino smulkmenų mėgėjai dažnai mini smėlio maišų aptvarą kaip vieną iš tų aikštelės legendų: praktinį sprendimą, virtusį folkloru, liudijantį, kaip fizinis problemų sprendimas gali apsaugoti aktoriaus pasirodymo vientisumą.
„Kūrybinė įtampa dažnai yra įsimintino kino variklis“, — sako kino istorikė Elena Moretti. — „Kai aktorius meta iššūkį kadrui, gamyba arba prisitaiko, arba ką nors praranda. Atgal į ateitį atveju prisitaikymas davė nepamirštamas akimirkas, nors tam prireikė kelių smėlio maišų ir daug kantrybės.“
Iš kritinės perspektyvos šios užkulisių frikcijos nėra vien gandai — jos atskleidžia bendradarbiavimo architektūrą, reikalingą filmo kūrimui. Santykis tarp aktoriaus, režisieriaus ir komandos retai būna idealiai sklandus, tačiau ši dinamika gali sugriežtinti vaidybą ir prisidėti prie filmo ilgalaikės patrauklumo.
Ar esate atsidavęs trilogijos gerbėjas, ar ką tik atrandate filmą pirmą kartą, Fox memuarai suteikia šiltą, žmogišką žvilgsnį į tikrąjį filmų kūrimo procesą: planavimą, improvizaciją ir kartais būtiną fizinį aptvarą. Tai priminimas, kad Holivudo ilgaamžiškumas dažnai kyla iš mažų, netobulų ir labai žmogiškų kompromisų.
Aptardami šį epizodą plačiau, verta atkreipti dėmesį į kelis techninius aspektus, kurie padeda suprasti, kodėl smėlio maišų sprendimas buvo toks svarbus. Blokavimas — tai standartinis filmavimo proceso elementas, kuriuo nustatoma, kur personažai stovės ir kaip judės, kad kamera galėtų fiksuoti norimą kompoziciją. Kai aktorius nuolat klaidžioja nuo atlikimo vietos, tai gali sukelti trūkumų fokusavime, apšvietimo neatitikimus ir sunkumus montažui, ypač scenose, kuriose keli planai turi būti sujungti į vieną sklandžią visumą. Gripo komanda ir apšvietėjai yra atsakingi už tai, kad kamera ir šviesa veiktų pagal režisieriaus sumanymą; todėl jie dažnai turi greitai sugalvoti mechaninius ribojimus, kad atkurtų vizualinę kontrolę, nebūtinai slopinant aktoriaus kūrybingumą.
Smėlio maišų ir C-stendų panaudojimas priklauso nuo to, kaip greitai ir nesudėtingai komanda gali sukurti fizinę ribą be reikšmingų trikdžių filmavimo eigai. Tai paprasta, žema-technologinė priemonė, kuri iš tiesų leidžia išsaugoti aktoriaus natūralumą kadrinėje erdvėje: vietoj nuolatinio aktoriaus koregavimo ar daugybės pakartojimų, komanda fiziškai sukuria ribą, kuri priverčia judėjimą veikti taip, kaip nori režisierius ar kameramanas.
Kita svarbi tema — aktoriaus autoriaus teisės ir jo kūrybinis įnašas. Gloverio atveju jo pasirinktas interpretacijos kelias kėlė klausimus apie tai, kiek laisvės gali turėti charakteris, kurį kuria vienas aktorius, ir kaip toks vaidmuo gali būti perimtas ar pakeistas tęsinio metu. Tai susiję su platesne problematika — aktorių panašumo įstatymais, sutartinėmis nuostatomis ir, žinoma, su franšizės valdymu, kai filmai tęsiasi dešimtmečiais ir personažai tampa prekių ženklais.
Teisiniai ginčai dėl panašumo ir autorystės, nors ir neretai sudėtingi, rodo, kad užkulisiuose vyksta ne tik kūrybinis, bet ir komercinis žaidimas. Kai franšizė auga, studijos siekia nuoseklumo, bet aktoriai kartais reikalauja, kad jų unikalus indėlis būtų pripažintas arba netgi teisiškai apsaugotas. Gloverio nenorėjimas paskutinėje dalyje dalyvauti tapo pavyzdžiu, kaip asmeninės aktoriaus nuostatos gali turėti ilgalaikes pasekmes filmo istorijai ir gerbėjų patirčiai.
Be teisinės ir techninės perspektyvos, šis epizodas yra ir apie dramaturgiją. George'o karakterio statyba pirmame Atgal į ateitį filme reikalavo subtilaus balanso tarp komiškumo ir autentiškumo, o Gloverio interpretacija suteikė personažui savito, netikėto pulsavimo, kuris kontrastavo su Fox Marty konstrukcija. Šis kontrastas kartais yra būtent tas elementas, kuris daro scenas gyvas — net jei tai reiškia daugiau darbo montažu ar kelis papildomus pratimus filmavimo aikštelėje.
Kritikai ir kino profesionalai dažnai pabrėžia skirtumą tarp „kontroliuojamo“ ir „gyvo“ pasirodymo. Pirmasis gali būti techniškai nepriekaištingas, bet sterilus; antrasis gali turėti netikėtų niuansų, kurie kartais truputį išmuša iš ritmo, tačiau prideda tikroviškumo. Atgal į ateitį pavyzdyje abu požiūriai susilieja: režisūra ir komandos sprendimai užtikrino, kad scenos išliktų išbaigtos, o aktorių ekscentrika pridėjo emocinės autentiškumo sluoksnių.
Galiausiai, Gloverio-Foxo-sandbag epizodas yra vertingas taip pat todėl, kad perteikia sustiprintą suvokimą apie kino kūrimo bendradarbiavimą. Filmų gamyba nėra vien tik idėjos pritaikymas ar techninis vykdymas: tai nuolatinis kompromisų, kūrybinių sprendimų ir kartais net geometrinių sprendimų (kad aktorius stovėtų tam tikroje vietoje) procesas. Šios detalės formuoja tai, ką žiūrovas galiausiai mato ekrane — ir kodėl tam tikros scenos yra tokios atmintinos.
Apibendrinant, Gloverio, Fox ir tų smėlio maišų istorija primena, kad Holivudo ilgaamžiai pasiekimai dažnai kyla ne iš tobulo plano, bet iš mažų, improvizuotų sprendimų ir išrankaus bendradarbiavimo. Filme, kuris tapo kultūros fenomenu ir išlaikė populiarumą per keturis dešimtmečius, tokie užkulisių momentai reiškia tiek daug: jie parodo, kaip techninė meistrystė ir aktoriaus instinktas gali kartu sukurti kinematografijos atmintį.
Jei siekiate gilintis į kino užkulisius, Michael J. Fox memuarai Future Boy yra naudingas šaltinis — ne tik kaip prisiminimų rinkinys, bet ir kaip studija apie aktoriaus ir komandos sąveiką, režisūrinę kompromizaciją ir meninės rizikos vietą komerciniame kine. Šios temos aktualios kalbant apie filmo istoriją, aktorių teises ir kino gamybos technologijas, kurios nuolat evoliucionuoja, tačiau vis dar remiasi pagrindiniais bendradarbiavimo principais.
Trumpai tariant, istorija apie Gloverį, Foxą ir tuos smėlio maišus yra priminimas, kad Holivudo ilgiausiai išliekančios sėkmės dažnai gimsta iš mažų, netobulų ir labai žmogiškų kompromisų — ir kad kino kūryba visada bus tiek technikos, tiek spontaniškumo simbiozė.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą