5 Minutės
Stephen King's seal of approval: how a casting decision became headline news
Kai Edgaras Wrightas pasiūlė Glen Powellą vaidinti Beną Richardsą Paramount naujoje Stepheno Kingo knygos The Running Man interpretacijoje, žinia suskambėjo kaip startinis šūvis ilgai lauktose diskusijose apie adaptaciją. Tačiau buvo viena papildoma kliūtis — pats autorius. Niujorko Comic Con renginyje Powellas atskleidė neįprastą ir nervinantį faktą: Kingas norėjo pamatyti vieną iš Powello naujausių vaidmenų, prieš oficialiai patvirtindamas aktoriaus pasirinkimą. Šis sprendimas ne tik suteikė papildomo dramatizmo atrankos procesui, bet ir pabrėžė, kiek daug gali reikšti autorių įsitraukimas į kino adaptacijas.
„Edgaras pasiūlė man šį filmą, ir aš pasakiau: 'Taip',“ Powellas pasakojo panelėje. „O vėliau tą pačią naktį Edgaras sako: 'Beje, tave turi patvirtinti Stephenas Kingas. Jis žiūrės 'Hit Man' šį vakarą.' Turėjau laukti visą naktį ir tikėtis, kad ryte vis dar turėsiu vaidmenį. Tai buvo siaubinga.“ Laimei Powello ir kūrėjų komandai, pranešama, kad Kingui patiko tai, ką jis pamatė, ir toks autorinis sutikimas tapo antrašte socialiniuose tinkluose bei kino naujienų portaluose. Šio rekvizito – autorius, tiesiogiai prisidedantis prie pagrindinio aktoriaus pasirinkimo – svarba atspindi platesnį diskursą apie kūrybinę kontrolę ir adaptacijų autentiką.
More than a handshake: King, Wright and the script
Autoriaus įtaka filme nusidriekė toliau nei aktorių atranka. Edgaras Wrightas — kartu su Michaelu Bacallu parašęs scenarijų — prisipažino, kad momentas, kai jis turėjo paduoti ankstyvą scenarijaus juodraštį Kingui, jautėsi kaip namų darbų atidavimas. Tai pabrėžia ne tik pagarbą originaliam kūriniui, bet ir tam tikrą baimę, kurią jaučia režisieriai ir scenaristai prieš pateikdami savo viziją autoriui, turinčiam ilgą reputaciją ir aiškų balsą literatūroje.
Wrightas taip pat minėjo, kad jo versija pagerbs tiek 1982 metų romaną, tiek garsiąją 1987 metų filmą su Arnoldu Schwarzeneggeriu, tačiau bus „daug ištikimesnė knygai“ nei ankstesnė didžiojo kino interpretacija. Tai reiškia, kad kūrybinė komanda siekia suderinti nostalgiją ir popkultūrinį paveldą su griežtesniu grįžimu prie Kingo distopinės satyros elementų. Tokia pusiausvyra yra sudėtinga: reikia pagerbti fanų prisirišimą prie praeities versijų, bet kartu atnaujinti pasakojimą taip, kad jis būtų naujai aktualus šiuolaikiniam žiūrovui, ypač kai kalbama apie temas, susijusias su žiniasklaida, klasėmis ir pramogų etika.
Genre context and comparisons
The Running Man natūraliai įsikomponuoja į šių dienų tendenciją peržiūrėti distopines, transliacinio realybės naratyvas per modernesnį objektyvą. Nuo Battle Royale ir The Hunger Games iki srautinės platformos oduotos satyrų, žiūrovus nuolat traukia transliuojami spektakliai, kuriuose dera noras pramogauti ir etiniai klausimai dėl žiūrovų atsakomybės. Tokių istorijų populiarumas liudija, kad visuomenė nuolat peržiūri savo santykį su pramogų industrija ir tuo, kaip žiniasklaida formuoja kolektyvines vertybes. Wrighto kinetinis režisūros stilius — atpažįstamas iš filmų kaip Baby Driver — sujungtas su Kingo tamsesniu, socialiai sąmoningu impulsu, gali sukurti hibridą: stilingą veiksmo kino kalbą su aiškia kultūrine kritika.
Glen Powell pasirinkimas — aktorius žinomas dėl gebėjimo derinti charizmą su emocine pažeidžiamybe — signalizuoja toninį poslinkį nuo Schwarzeneggerio fiziškai dominuojančio, „muscular“ herojaus Richardso. Šioje interpretacijoje galima tikėtis labiau emocijų ir motyvacijų vedamo protagonisto: vyro, kurio veiksmai ir sprendimai varomi desperacija išgelbėti šeimą arba vaiką. Tokia perspektyva perkelia dėmesį nuo vien tik išorinių veiksmų į vidinį veikėjo konfliktą, kas atveria platesnes temas apie moralę, žiniasklaidos manipuliaciją ir visuomenės empatijos ribas.
Behind the scenes and fan reaction
Powello istorija iš NYCC suteikė žmogiškumo užkulisiams, kuriuos gerbėjai priėmė su entuziazmu. Socialiniuose tinkluose greitai kilo spėlionių banga: ar Kingas teiks pirmenybę ištikimybei romanui, ar leis kūrėjams nukrypti link masinio blokbasterio pojūčio? Ankstyvosios reakcijos apskritai buvo palankios, ypač po Wrighto pareiškimų apie dėmesį Kingo temoms. Kai režisierius viešai deklaruoja ilgąsias linijas — pvz., atgaivinti satyrą apie masinį pramogavimą ir medijų galią — tai nuramina tuos gerbėjus, kurie baiminasi, kad adaptacija taps vien tik vizualiniu triuku be turinio.
Produkcija taip pat sureguliavo savo išleidimo strategiją, kad galėtų užtikrinti didesnį IMAX ekranų skaičių — perkėlusi premjerą savaite atgal, komanda siekė maksimaliai išnaudoti didžiojo ekrano potyrius. Toks sprendimas rodo, jog studijos vis dar laiko kiną bei vizualinį spektaklį reikšmingu traukos veiksniu, ypač kai kalbama apie įvykių kino premjeras. IMAX ir kiti platinimo sprendimai dabar dažnai formuoja filmo kinų kampaniją, nes dideli ekranai gali sustiprinti režisieriaus vizualinę kalbą ir suteikti intensyvesnę žiūrovo patirtį.
Įdomu paminėti: gana reta situacija, kad patys autoriai asmeniškai patikrina pagrindinius aktorius didelio biudžeto studijų filmuose; Kingo tiesioginis įsikišimas čia primena, kaip kai kurie šiuolaikiniai rašytojai stipriai dalyvauja adaptacijose, formuodami aktorių pasirinkimus ir scenarijų pakeitimus, siekdami išsaugoti savo viziją. Tokios autorinio dalyvavimo istorijos dažnai pritraukia papildomą viešąją diskusiją — tiek apie kūrybinę kontrolę, tiek apie adaptacijos teisę interpretuoti pradinį kūrinį.
„Wrighto požiūris atrodo kaip pagarbus restauravimas, o ne paprastas perdirbimas,“ sako kino kritikė Anna Kovacs. „Sutelkdamas dėmesį į socialinę satyrą ir suteikdamas Powellui erdvės būti tiek grubiam, tiek empatiškam, filmas gali atnaujinti istoriją šiuolaikinei auditorijai nekeisdamas knygos aštrumo.“ Tokia kritikės nuomonė pabrėžia, kad sėkminga adaptacija reikalauja subalansuoto santykio tarp lojalumo šaltiniui ir kūrybinio naujinimo, kuris prideda vertę ir aktualumą naujai kartai.
What to watch for
Laukti galima filmo, kuris linktels į 1987 metų kultinę versiją — tiek estetiniuose sprendimuose, tiek dideliuose scenos sprendimuose — tačiau tuo pačiu gilins Kingo tamsesnį komentarą apie žiniasklaidą, klasės skirtumus ir pramogų spektaklį. Powello vaidmuo dažnai bus lyginamas su Schwarzeneggerio interpretacija iš praktiškos perspektyvos, bet toks palyginimas daugiau atspindi permąstymą nei bandymą kopijuoti — tai dvikovos tarp fizinio personažo ir emocionalaus gilumo konfrontacija. Wrighto vizualinis jausmas ir tempimo pojūtis gali padėti šiai versijai jaustis naujai, išlaikant pagarbą originaliam šaltiniui.
Ar esate Kingo kūrinių rinkinio gerbėjas, Edgaro Wrighto stiliaus entuziastas ar tiesiog domitės distopinėmis medijų satyromis, ši adaptacija atrodo formuojanti viena iš labiausiai aptarinėjamų metų premjerų. Stebėkite recenzijas ir gerbėjų reakcijas, kai filmas pasieks IMAX ir tradicinius kino teatrus; kol kas pasirinkimo istorija — ir pats Kingo viešas pritarimas — jau tapo neatskiriama filmo naratyvo dalimi. Be to, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip filmas bus priimtas tarptautinėje rinkoje, kokią reklamos strategiją rinksis studija bei kaip kritikai vertins pusiausvyrą tarp pramogos ir socialinės kritikos.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą