David Fincher ir žlugęs susitarimas dėl Star Wars — kūryba

Vienas drąsus sumanymas, vienas susitarimas, kuris žlugo

David Fincher yra režisierius, tapęs sinonimu preciziškumui, nuotaikai ir kontrolei — galvokite apie Se7en slegiančią tamsą arba Kovo klubo (Fight Club) nejaukų ritmą. Todėl, kai pasirodė žinia, kad jis buvo pateikęs idėją tiesioginei tęsinio versijai Star Wars: The Rise of Skywalker, kino bendruomenėje akimirksniu kilo susidomėjimas. Remiantis pranešimais ir industriniais šnabždesiais, Fincher tikrai pristatė koncepciją Lucasfilm; vyko pokalbiai. Tačiau susitarimas niekada nepasiekė finišo linijos.

Ši idėja — potencialus tęsinys garsiosios sagos kanonu — sužadino ne tik smalsumą, bet ir platesnę diskusiją apie režisieriaus autonomiją, didelių frančizių valdymą ir šiuolaikinės kino industrijos kompromisus. Fincherio vardas tokio pobūdžio projekte sulaukė didelio dėmesio dėl jo stilistinės prekės ženklo: kruopštaus montažo, niūrios estetikos ir psichologinio spaudimo.

Kodėl derybos žlugo

Pagrindinis lūžis derybose buvo kūrybinė kontrolė. Pagal skelbimus, Fincher reikalavo titulinių „final cut“ teisių — galimybės pateikti galutinę savo filmo versiją be studijos kišimosi ar permontavimo. Tai būtų leido jam išlaikyti režisūrinį autoritetą nuo montažo iki galutinio tono ir pasakojimo niuansų. Lucasfilm, kuris kruopščiai valdo Star Wars prekės ženklą per filmus, serialus ir licencijas, nenorėjo atsisakyti tokios formos kontrolės.

Toks konfliktas yra tipiškas autorinio režisieriaus ir didžiosios frančizės susidūrimas: vizionierius kūrėjas siekia autonomijos; studija — apsaugoti milžinišką, milijardus generuojantį intelektinio turto (IP) vertės tinklą. Poveikis neapsiriboja vien montažu ar narratyvu: tai paveiktų prekių gamybą, transliavimo sutartis, licencijavimą ir ilgalaikę strategiją, todėl studijos dažnai bijo leisti visišką galutinę kontrolę vienam kūrėjui.

Išsamesnių detalių apie Fincherio siužetą beveik nėra. Šaltiniai nurodo, kad tai būtų buvęs tiesioginis The Rise of Skywalker tęsinys, bet siužeto subtilybės nebuvo atskleistos. Tokia konfidencialumas — norma šiuolaikiniame Star Wars kūrime: aukštos profilinės idėjos dažnai saugomos iki oficialaus žaliųjų šviesų suteikimo ir aktorių paskelbimo. Toks požiūris ne tik apsaugo kūrybą nuo nutekėjimų, bet ir leidžia studijoms derinti platesnę frančizės strategiją.

Kontekstas: istorija, studijos dinamika ir precedentai

Tai nėra pirmas kartas, kai Lucasfilm derybose buvo su pažangiais režisieriais, bet galutinio susitarimo nepasiekė. Pavyzdžiui, Colin Trevorrow traukėsi iš Episode IX po kūrybinių nesutarimų, o J.J. Abrams sugrįžo užbaigti trilogiją. Rian Johnsono paskelbta trilogija vėliau buvo padėta į šoną. Net Steven Soderbergh, kaip buvo rašyta, turėjo idėją Kylo Ren atskiram filmui su Adam Driver, tačiau Lucasfilm galiausiai pasirinko neiti šiuo keliu.

Šie pavyzdžiai atspindi platesnį industrijos trendą: didieji blockbusteriai aktyviai vilioja autorinius talentus, bet partnerystė klesti tik tada, kai studijos ir režisieriai randa bendrus valdymo principus ir apsaugas. Frančizės valdymas — tai ne tik kūrybinis sprendimas; tai ir ilgalaikė komercinė logistika: prekių linijos, teminiai parkai, serialiniai siužetai ir srautinių platformų integracijos. Todėl studijos linkusios saugoti konsistenciją, o kartais tai reiškia kompromisus, kurie gali netikti režisieriui.

Vertinant Fincherio atvejį ypatingą padaro ir ankstesnis jo ryšys su Lucasfilm bei asmeninės pažintys industrijoje. Jaunystėje Fincher dirbo Return of the Jedi filmavimo komandoje kaip kameros asistentas, o Kathleen Kennedy — dabar Lucasfilm prezidentė — kažkada gamino Fincherio filmą The Curious Case of Benjamin Button. Tokios sąsajos reiškia, kad tai nebuvo šaltas, neasmeninis pasiūlymas, o diskusija tarp kūrėjų, pažįstančių vienas kito istoriją ir stipriąsias puses. Tačiau net asmeniniai ryšiai ne visada garantuoja susitarimą, kai susiduria skirtingos prioritetų sistemos.

Fincherio asmeninės jungtys su Lucasfilm suteikia istorijai intriguojantį sluoksnį. Ankstyvoje karjeros fazėje jis dirbo studijoje prie Return of the Jedi kaip kameros asistentas, o Kathleen Kennedy — dabar Lucasfilm vadovė — viena laiko praeityje prisidėjo prie Fincherio filmo The Curious Case of Benjamin Button gamybos. Šios pažintys reiškia, kad pasiūlymas greičiausiai nebuvo šaltas; tai buvo diskusija tarp profesionalų, kurie pažįsta vieni kitų istorijas ir kūrybinius bruožus. Nepaisant to, istorija rodo, kad net pažįstami kūrėjai ir vadovai kartais nesutaria dėl esminių frančizės valdymo principų.

Kaip Fincherio estetika galėjo pakeisti Žvaigždžių karus

Palyginimas tarp Fincherio ir kitų režisierių, kuriuos viliojo Star Wars, atskleidžia tono ir vizualinių sprendimų galimybes, kurias frančizė galėjo ištirti. Jei J.J. Abrams linkęs į spektaklį ir nostalgiją, Fincheris išsiskiria psichologine įtampa, noir tipo detalumu ir intensyvia atmosfera. Fincherio režisuota Star Wars juosta galėjo būti tamsesnė, intymesnė ir labiau orientuota į personažų psichologiją bei moralines ambivalencijas — panašiu būdu, kaip Denis Villeneuve perkūrė Dune į autorinę, atmosferišką patirtį, o ne vien pulpišką kosminį operą.

Toks tonas būtų pateikęs radikaliai kitokį žiūrėjimo patyrimą: mažiau didingų eksplikacijų ir daugiau įtempto tarpasmeninio konflikto, detalaus montavimo ritmo ir vizualinės simetrijos, kurią Fincher mėgsta naudoti. Tai galėjo reikšti, kad Žvaigždžių karai taptų labiau psichologine drama arba žanriniu hibridu, kuriame pagrindinė intriga būtų vidinis personažų konfliktas, o ne vien kosminė kova tarp gėrio ir blogio.

Fanų reakcija buvo mišri ir garsiai reikšta. Vieni įsivaizdavo subrendusį, režisierių vedamą kitą skyrių; kiti baiminosi, kad frančizės esminė tapatybė gali per daug pasikeisti nuo nuotykių, kurie tradiciškai apibrėžia Star Wars. Industrijos kritikų dalis taip pat pabrėžė finansinį racionalumą: studijos retai atiduoda final cut teises, nes frančizės nuoseklumas tiesiogiai veikia prekių pardavimą, serialų sinchronizaciją ir ilgalaikį prekės ženklo planavimą.

Filmų kritikė Anna Kovacs trumpai pareiškė: „Fincherio jausena būtų suteikusi Star Wars retą psichologinį briauną, bet jo reikalavimas final cut teisės padarė konfrontaciją beveik neišvengiamą. Tai priminimas, kad didelės frančizės reikalauja derinti kompromisus — ir ne kiekvienas autorius nori dalytis vairu.“ Ši pastaba atspindi esminę problemą: režisieriaus estetika ir studijos valdymo poreikiai retai sutampa be aiškių ribų ir abipusio pasitikėjimo.

Ką tai pasako apie ateitį

Fincherio ir Lucasfilm epizodas yra mažiau nesėkmė, o labiau atviras derybų dėl autoriaus teisių masyvioje blockbusterų produkcijoje pavyzdys. Su srautinėmis platformomis, serialais ir plačiomis kino visatomis (cinematic universes) augant, studijos privalo rasti pusiausvyrą tarp kūrybinės laisvės ir kultūrinių turtų priežiūros. Net jei Fincherio Star Wars filmas nebuvo sukurtas, istorija pabrėžia, kad frančizė vis dar pritraukia ambicingus režisierius — ir kad šios ambicijos turi tilpti į kruopščiai valdomą galaktiką toli, toli nuo mūsų.

Praktiniai pamatai, kuriuos iškelia šis atvejis, apima keletą sričių:

• Kūrybinės teisės ir finansiniai interesai: kaip dalytis kontroline teise be rizikos prekės ženklo vientisumui;
• Studijų struktūros: kaip integruoti autorines idėjas į ilgalaikę frančizės strategiją;
• Rizikos valdymas: kaip sverti trumpalaikį kūrybinį potencialą prieš ilgalaikius komercinius planus;
• Fanų lūkesčiai ir priėmimas: kokią vietą turi autoriaus vizija tradicinės frančizės tapatybės viduje.

Ar Fincheris kada nors sugrįš į Lucasfilm — tai vis dar įmanoma. Atsižvelgiant į jo santykių su studija istoriją ir Kathleen Kennedy pažinimą su jo darbu, durys nėra uždarytos; tiesiog reikėtų naujos vizijos, laiko ir pasitikėjimo derinio. Laikas, rinkos sąlygos ar net platesnės kūrybinės vizijos pokytis galėtų sukurti sąlygas naujai derybų fazei.

Galutiniame rezultate šis nerealizuotas filmas tapo dar vienu intriguojančiu „kas būtų, jeigu“ kino mylėtojams: priminimu, kad už kiekvieno blizgančio blokbasterio slypi sudėtingi kūrybiniai ir korporaciniai sprendimai, formuojantys tai, ką mes galiausiai matome ekrane. Diskusijos apie kūrybinę kontrolę, autorystę ir frančizės valdymą ne tik išlieka aktualios, bet ir tampa vis svarbesnės formuojant kino industrijos ateitį.

Ši istorija — puikus atvejis studijuoti, kaip veikia šiuolaikinė kino politika: nuo idėjos pateikimo iki sutarties derybų, nuo kūrybinės vizijos iki komercinių saistomybių. Analizė atskleidžia, kad net ir didžiausi vardai Holivude susiduria su restrikcijomis, kai kalbama apie pasaulines frančizes. Visa tai — svarbi pamoka režisieriams, prodiuseriams ir auditorijai: frančizės pritraukia kūrybą, bet reikalauja ir kompromisų.

Galiausiai, nors šis konkretus Fincherio projektas neįvyko, jo buvimas derybose patvirtina vieną dalyką: Star Wars vis dar traukia aukščiausio profilio kūrėjus, kurie nori dirbti su klasika, bet dažnai siekia savo autentiško braižo. Klausimas lieka atviras — ar ateityje bus rasta formulė, leidžianti suderinti autorinę režisūrą su frančizės saugikliais taip, kad laimėtų abi pusės.