Guillermo del Toro prieš generatyviąją DI: etika kūryboje

Del Toro tvirtas požiūris į generatyviąją DI

Guillermo del Toro — Oskarais apdovanotas režisierius, žinomas dėl filmų The Shape of Water ir Pan's Labyrinth — vėl pateko į naujienų antraštes pareiškęs, kad „geriau mirsiu“, nei naudosiu generatyviąją dirbtinį intelektą savo filmuose. Reklamuodamas naują savo Frankenšteino adaptaciją, del Toro savo atsisakymą pateikė ne kaip technofobiją, o kaip moralinį ir estetinius sprendimą: mašinos, jo teigimu, negali atkurti tų etinių apmąstymų ir žmogiškų tekstūrų, kurios apibrėžia didį kiną.

Šis pareiškimas rezonuoja tiek kūrybinėje bendruomenėje, tiek platesnėje visuomenėje, nes kelia klausimus apie autentiškumo sampratą, autoriaus vaidmenį ir technologinę integraciją kino gamyboje. Del Toro argumentai liečia ne vien meninį pasirinkimą — jie paliečia darbo teises, estetiką, kino istorijos interpretacijas ir žiūrovų emocinį ryšį su ekrane rodomu materialiu darbu.

Be to, del Toro pabrėžia, kad sprendimas atsisakyti generatyviosios DI nėra vien konservatyvus pasipriešinimas naujovėms; tai sąmoningas pasirinkimas, grindžiamas kino kaip socialinio ir etinio dialogo samprata, kuri, jo nuomone, prarastų dalį savo žmogiškumo, kai kūrybiniai sprendimai verčiami algoritmų rezultatais.

Nuo Mary Shelley iki šiuolaikinio technologijų puikybės

Del Toro tiesiogiai sieja Mary Shelley perspėjimo istoriją su šiandienine dirbtinio intelekto banga. Jis palygina kai kurių technologijų kūrėjų puikybę su Viktoro Frankenšteino aklu ambicingumu — kūrimu be atsakomybės už pasekmes. Toks palyginimas suteikia jo komentarams literatūrinio svorio: Frankenšteino mitas jam yra veidrodis šiuolaikinei kūrybinei etikai.

Režisierius savo artėjančiame Frankenšteine padaro monstrai nebe vien machinaciją, o tragišką romantinį herojų, įsišaknijusį XIX a. jautrumuose, o ne šaltame moksliniame puikybe paremtame kontekste. Tai scenarijaus ir estetinis pasirinkimas, kuris atkreipia dėmesį į temų, kaip atsakomybė už kūrybą, moralinė atskaitomybė ir kūrėjo sąžinė, svarbą.

Del Toro taip pat pasidalijo asmeniškomis prisiminimų detalėmis, formavusiomis jo susidomėjimą mirtimi ir monstrais: močiutės naktinės pamaldos, kurios teikė paguodą, vaikystė name, kurį jis vadina „ypatingu rūmu“, prikrautame knygų ir keistų gyvūnų, – visas šias detales jis sieja su tuo, kaip formavosi jo vaizduotė. Jo tėvo laimėtas loterijos bilietas 1969 m. pakeitė šeimos aplinką, atvėrė galimybes rinkti įvairius eksponatus ir knygas, o septynių metų amžiaus pirmasis žiūrėjimas 1931 m. Frankenšteino filme tapo savotišku estetikos mokytoju.

Šios ankstyvos patirtys, pasak del Toro, nebuvo tik nostalgijos objektas — jos yra jo kūrybos variklis. Jos padėjo įforminti jo polinkį į materialias, taktilines kino priemones: kostiumus, protezus, rankų darbo dekoracijas ir praktinius efektus, kurie savo išraiška kalba apie žmogaus prisilietimą ir autoriaus rankos buvimą kūrinyje.

Context: why this matters for cinema

Debatai apie generatyviąją DI yra vieni iš skaldančiausių kino industrijoje. Studijos ir vizualinių efektų (VFX) kompanijos vis aktyviau eksperimentuoja su DI priemonėmis priešvizualizacijai, de-aging (veido atjauninimui), fonų generavimui ir net tam tikroms animuotoms scenoms. Tuo tarpu scenaristai, aktoriai ir menininkai įspėja apie darbo vietų praradimą, autoriaus balsų praskiedimą ir etines problemas, susijusias su duomenų naudojimu ir modelių treniravimu.

Technologinės galimybės — nuo generatyvinių priešininkinių tinklų (GAN) iki difuzijos modelių — leidžia kurti vaizdus ir judesius, kurie anksčiau reikalavo ilgo rankinio darbo. Tai palengvina tam tikrus gamybos etapus ir mažina išlaidas, ypač mažesniems projektams. Tačiau kritikai pabrėžia, kad tokia priemonių integracija gali pakeisti profesijas, sumažinti rankų darbo reikšmę ir pakeisti, kaip suvokiame autoriaus indėlį į filmą.

Del Toro gynimasis praktiniams efektams ir žmogiškai vedamai pasakočiai jį sieja su vis platesne režisierių grupe, kurie pirmenybę teikia tradicinėms technologijoms ir rankiniam darbui. Pavyzdžiui, Christopher Nolan nuosekliai reikalauja praktinių triukų ir protezinių efektų, o ne visiško CGI užvaldymo, nes tiki, kad realūs elementai suteikia intensyvesnį žiūrovų įsitraukimą. Tokie pasirinkimai kelia klausimus apie kino ateitį, finansavimą, ir ką reiškia „autentiškas“ ekraninis patyrimas.

Praktiniai efektai, rankų darbo kostiumai, makiažas ir dekoracijos sukuria taktilinį pasakojimo sluoksnį, kuris dažnai rezonuoja žiūrovo pojūčiuose daugiau nei skaitmeninis efektas. Del Toro argumentuoja, kad kino estetika, paremta žmogaus meile ir klaidomis, išlaiko etinį dialogą su žiūrovu — tai ne tik vaizdas, bet ir kūrėjo rankos ženklas, kuris liudija apie kūrybinį procesą ir atsakomybę.

Comparisons and critical perspective

Del Toro požiūris į monstrą kaip herojų primena jo paties filmą The Shape of Water, kuriame nežmogiškas pagrindinis veikėjas verčia žiūrovą peržiūrėti įprastas simpatijas. Toks empatiškas monstrų vaizdavimas yra nuoseklus režisieriaus meninei vizijai — jis transformuoja siaubo ar fantazijos figūras į veidrodžius, atspindinčius žmonių baimes, ilgesius ir moralines spragas.

Tuo pačiu tai kontrastuoja su šiuolaikiniais filmais, kurie filosofuoja apie DI kaip siužeto centrą — pavyzdžiui, Alex Garland Ex Machina, kur mašinos intelektas ir savimonė yra pagrindinė naratyvo tema, o ne tik gamybos įrankis. Tokie filmai nagrinėja intelektualias ir etines pasekmes, kylančias iš aiškiai apibrėžtų technologijų, o ne techninio sprendimo kino gamyboje.

Kritikai ir žiūrovai stebės, ar del Toro rankomis grįstas, anti-DI poziciją riboja ar praturtina jo Frankenšteiną: ar taktilinės, romantiškos tekstūros, kurias jis teikia pirmenybę, padės šiai versijai išsiskirti 2025 m. siaubo repertuare? Ar del Toro estetinis projektas taps stipriu kontrastu tarp produkcijų, priklausančių nuo greitų DI sprendimų, ir tų, kurios pasirinko lėtą, rankų darbą primenančią gamybą?

Smulkmenų mėgėjai vertins tam tikras detales: del Toro ilgalaikė obsesija mirtimi ir monstrais prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, ir jis iki šiol laiko klasikinius Universal Studios siaubo filmus svarbiu atspirties tašku. Interneto bendruomenės daugiausia palaiko jo poziciją, giriant meistriškumo ir autoriaus gynybą, nors yra ir nuomonių, kad atsakingai valdomas DI galėtų būti naudingas įrankis, pavyzdžiui, užtikrinant saugą, spartinant rutininį darbą ar kuriant alternatyvius vizualinius sprendimus mažesnėmis sąnaudomis.

Techninės ir teisinės diskusijos taip pat vaidina svarbų vaidmenį: kas atsakingas už DI sukurtą turinį, kaip užtikrinti, kad modeliai nepažeistų autorinių teisių, ir ar egzistuoja skaidrūs standartai, kaip nurodyti DI įnašą į kūrinį? Del Toro kritiškai vertina šiuos aspektus ir ragina klausimus kelti ne tik apie galimybes, bet ir apie pasekmes.

Taip pat verta paminėti, kad estetinis pasirinkimas turi ir komercinių pasekmių: filmų rinkodara, auditorijos lūkesčiai ir festivalinių platintojų sprendimai gali reaguoti į tai, ar produkcija yra statyta daugiausia rankomis, ar remiasi AI sprendimais. Del Toro pasirinkimas gali tapti rinkodaros išskirtinumu — „rankų darbo“ estetika gali būti prekinis ženklas, kuris pritraukia tam tikrą žiūrovų segmentą, ieškantį autentiškesnio kino potyrio.

Galiausiai klausimas, ar del Toro pozicija taps manifestu kitiems režisieriams ar liks individualiu meniniu pasirinkimu, priklausys nuo to, kaip industrija ir žiūrovai reaguos į ateinančius pavyzdžius, praktinius rezultatus ir platesnį diskursą apie technologijų vaidmenį žmogaus kūryboje.

Del Toro uždaro savo pasisakymą asmeniniu pažadu: būdamas 61-erių jis tikisi likti nesuinteresuotas generatyviąja DI visą likusį gyvenimą. Ar šis pažadas taps kitų režisierių manifestu, ar vienišu meniniu signalu, pamatysime — bet jis užtikrina, kad jo Frankenšteinas taps vienu iš labiausiai stebimų ir aptarinėjamų filmų artėjančiame sezone.

Galiausiai del Toro pozicija yra tiek apie kūrybinį autorystę, tiek apie technologiją: kvietimas susimąstyti, kokį kiną norime kurti, ir priminimas, kad istorijų monsteriai dažnai atspindi tuos, kurie juos kuria. Šis diskursas ne tik atspindi vieno režisieriaus estetinį pasirinkimą, bet ir kviečia platesnę kino bendruomenę apibrėžti vertybes, kurios turėtų lemti technologijų naudojimą meno kūriniuose.