Soderbergh pripažįsta: neužbaigtas „Hunt for Ben Solo“

Stevenas Soderberghas pagaliau prakalbo apie vieną iš labiausiai aptarinėtų „kas būtų jei" projektų naujesnėje Star Wars mitologijoje: neįvykusį filmą The Hunt for Ben Solo. Po to, kai Adam Driver tyliai užsiminė apie šį projektą interviu Associated Press, Soderberghas savo įrašu BlueSky priėmė, kad jam „nebuvo malonu" slėpti filmo egzistavimą — tačiau jis pabrėžė, jog tokia konfidencialumo taktika buvo būtina.

Soderbergho trumpas viešas pareiškimas buvo atviras ir šiek tiek gailestingas: jam nepatiko „meluoti apie filmo egzistavimą", bet, jo žodžiais, jis „iš tiesų turėjo išlikti paslaptimi... iki dabar." Tokia atvira nuoširdumas yra reikšminga. Ji nuima dangtį nuo to, kaip didžiosios franšizės valdo informaciją ir kodėl kūrėjai kartais priima nepatogų konfidencialumą, siekdami apsaugoti kūrybinius sprendimus ir išlaikyti paslaptis, svarbias pasakojimui ir komerciniam strategavimui.

Kuo šis filmas būtų buvęs

The Hunt for Ben Solo buvo sugalvotas kaip pasakojimas po filmo Rise of Skywalker, sekantis Adam Driverio Kylo Ren — t. y. Ben Solo — kelionę link atpirkimo ir tapatybės atstatymo. Projekto premise buvo susitelkusi į personažo moralinį ir emocinį virsmą: ne tiesiog veiksmo scena ar didelė kosminė mūšio seka, o intymus tyrinėjimas, kaip herojus, pažymėtas priešingų jėgų konfliktais ir asmeninėmis tragedijomis, bando atrasti atsakymus ir galbūt atgauti žmogiškumą. Driveris vadino projektą „vienu iš įdomiausių", kurį yra turėjęs, o toks aktoriaus entuziazmas tik dar labiau suintensyvino gerbėjų smalsumą, kai žinia nutekėjo. Soderberghas vėliau sakė AP, kad „iš tiesų mėgau galvoti apie filmą savo galvoje" ir apgailestavo, kad „gerbėjai nepasieks matomo rezultato".

Už paprastos premisos slepiasi sudėtingesnė studijos ir franšizės logika. Filmo atmetimas, kiek leidžia manyti Soderbergho pasakojimas, yra reikšmingas iš gamybos perspektyvos: jis teigė klausęs Kathy Kennedy, ar Lucasfilm kada nors yra pateikęs baigtinį scenarijų Disney ir ar tas scenarijus buvo atmestas; esą jos atsakymas buvo „ne, tai buvo pirmas kartas." Ši detalė atkreipia dėmesį į aukštos rizikos, kartais neaiškų žalią šviesą (greenlight) procesą, kuris reguliuoja milijardų dolerių franšizes. Tokie sprendimai dažnai paremia ne vien kūrybinę viziją, bet ir rinkodaros strategijas, intelektinę nuosavybę (IP) valdymą, galimą prekių pardavimą, tarptautinės auditorijos pritraukimą ir ilgalaikį franšizės planavimą.

Kalbant apie patį kūrybinį sprendimą, svarbu pastebėti, kad atpirkimo ir antro šanso siužetai turi kitokį poveikį skirtingoms auditorijoms. Vieniems fanams Ben Solo atgailos trajektorija būtų prasmingas tęsinys po Kylo Reno charakterio vystymo; kiti galėjo laikyti tai pernelyg saugiu arba nuspėjamu variantu. Tokia diskusija rodo, kiek svarbu studijoms subalansuoti kūrybinį riziką su komerciniu potencialu, o režisieriai, kaip Soderberghas, dažnai turi žaisti tarp abiejų polių.

Užkulisiuose ir gerbėjų reakcija

Gerosios ar blogosios žinios apie neįvykusius projektus tradiciškai sukelia intensyvias reakcijas gerbėjų bendruomenėse. Gerbėjai sureagavo taip, kaip dažnai reaguoja, kai mylima galimybė miršta: triukšmingai, kūrybiškai ir aktyviai. Vienas spektaklinis pavyzdys — grupė Star Wars entuziastų sumokėjo už lėktuvą, kuris perkėlė skrajutę su užrašu „Save The Hunt for Ben Solo" virš Walt Disney Studios Burbanke — triukas, kuris sulaukė dėmesio ir buvo užfiksuotas portalo Collider. Šis epizodas atgaivina kitų gerbėjų iniciatyvų tradiciją: nuo peticijų už režisierių režisieriaus režisieriaus pjūvius iki socialinių tinklų kampanijų, kurios verčia studijas persvarstyti arba bent jau viešai pakomentuoti savo sprendimus.

Gausėja įrodymų, kad tokios kampanijos gali turėti realų poveikį sprendimų priėmimo procese: per pastaruosius dešimtmečius matėme atvejų, kai gerbėjų spaudimas lėmė papildomus leidimus, peržiūras arba net leidimus išleisti alternatyvius filmo variantus. Vis dėlto dauguma studijų vis dar vadovaujasi platesnėmis strateginėmis gairėmis, kurių pagrindinis tikslas yra apsaugoti investicijas ir užtikrinti, kad kiekvienas naujas pavadinimas įneštų aiškią grąžą. Tokiu atveju konfidencialumas tampa įrankiu — tiek apsaugai, tiek strateginiam planavimui.

Kūrybiniu požiūriu verta palyginti šį projektą su kitais bandymais franšizėse reabilituoti tamsius personažus. Tematiškai Ben Solo atpirkimo trajektorija būtų susieta su ankstesniais bandymais perteikti sudėtingas personažo transformacijas: mąstykite apie Anakin Skywalker evoliuciją per prekevelius ir sekančius filmus arba apie tai, kaip kiti didžiųjų franšizių kūrėjai, pavyzdžiui, Marvel, bando sudėlioti niuansines piktadarių į herojus istorijas. Tokie pasakojimai leidžia diskutuoti apie moralę, atsakomybę ir tragišką pasirinkimą populiariojoje kultūroje.

Stilistiniu lygmeniu įsivaizduoti Soderberghą prie Star Wars vairo verčia susimąstyti apie tai, kaip jo santūresnis, veikėjų orientuotas pasakojimas galėtų susilieti su epine visatos estetika. Režisoriaus ankstesni darbai, tokie kaip Side Effects (kur jis daug dėmesio skiria personažų psichologijai ir niuansuotam tonui), arba jo procedūrinės ir griežtai struktūruotos scena-siužeto savybės iš Ocean's Eleven, leistų tikėtis, kad filmas būtų griežtai išplanuotas, emocingas ir kartais subtiliai ironizuojantis. Tokia stilistinė kombinacija galėjo atnešti neįprastą, bet intriguojantį požiūrį į Star Wars naratyvą, kuriame būtų derinami žmogiškumas, intriga ir aukšto lygio vizualinis valdymas.

Iš pramonės perspektyvos šis atvejis atskleidžia dvi ryškias tendencijas: pirmiausia, stiprėjantį spaudimą „tentpole" (pagrindinėms) franšizėms argumentuoti kiekvieną naują leidinį aiškiu verslo atvejumu; antra, augančią gerbėjų lūkesčių dėl skaidrumo (ar bent jau uždarymo) ribą, susijusią su mylimų personažų ateities sprendimais. Ši dinamika verčia studijas ilgiau apsvarstyti meno ir komercijos santykį, o kūrėjus — pasiruošti veikti tiek kaip menininkams, tiek kaip IP valdytojams.

Kaip pastebi kino kritikė Anna Kovacs: „Soderbergho prisipažinimas primena, jog modernus franšizinis kinoprodukavimas yra tiek derybų ir teisinių formalumų arena, kiek ir pasakojimo menas. Publika mato tik galutinį produktą — tačiau daugelis filmų gimsta ir žūsta už uždarų durų." Šis atvejis yra puikus pavyzdys, kaip studijos atsargumas susiduria su gerbėjų troškimu išgirsti ir pamatyti drąsius kūrybinius sprendimus.

Taip pat verta apsvarstyti kritiškesnę perspektyvą: kai kurie argumentuoja, kad pernelyg stiprus paslaptingumo kultas gali atitolinti auditoriją ir kurti sąmokslo teorijas, kurios galiausiai pakenkia pasitikėjimui; kiti teigia, kad konfidencialumas saugo naratyvines staigmenas, kurios yra esminės istorijos poveikiui. Bet kuriuo atveju šis incidentas parodo trapų balansą tarp rinkodaros, kūrybinės vizijos ir gerbėjų priklausomybės nuo popkultūros naratyvų. Studijos ir kūrėjai privalo apsvarstyti, kaip subalansuoti šį trinties tašką, kad išlaikytų intelektinės nuosavybės vertę ir gerbėjų įsitraukimą.

Ar The Hunt for Ben Solo kada nors bus atgaivintas, kol kas neaišku. Šiuo metu tai lieka intriguojančiu „pamestu" skyriumi tiek Adam Driver karjeroje, tiek platesniame Star Wars kanone — įrodymas, kad net franšizėje, kurioje dominuoja IP skaičiavimai, vis dar gimsta drąsios kūrybinės idėjos, kartais susidarbančios ir nustumtų į stalčių dar prieš joms spėjus gimti pilnai.

Jei nieko daugiau, Soderbergho pripažinimas suteikia atvirą žvilgsnį į kompromisus ir paslaptis, slypinčias už didžiojo ekrano blokbasterių kūrimo — taip pat primena, jog ne visi režisoriaus vaizduotėje gimę filmai pasiekia auditoriją. Tai taip pat kelia svarbius klausimus apie kūrybinę saviraišką didžiųjų studijų kontekste, apie autoriaus teises prie didelio franšizės kūrinio ir apie tai, kaip sprendimai priimami, kai prisideda daug skirtingų interesų grupių: režisierių, prodiuserių, studijų vadovų ir tarptautinės rinkos analitikų.