5 Minutės
Lena Waithe įkvepia filmą iš tikro gyvenimo konflikto
Lena Waithe verčia realų gyvenimo epizodą į naują kino eksperimentą: komišką pilnametražį filmą, įkvėptą jos sudėtingos draugystės su Issa Rae. Projektą, kurį Waithe apibūdino kaip „juokingą ir kvailą“, esą vaidins abi kūrėjos, perteiktos vos uždengtomis versijomis – Lena ir Issa – ir nagrinės tai, ką Waithe vadina „draugystės nutraukimu“. Tai ne vien pagalių spaudai gurkšnojimas: panašu, kad tai sąmoninga bičiulių komedija, kuri žongliruoja žvaigždžių asmenybėmis, kūrybine konkurencija ir sudėtingais, bet patraukliais suaugusiųjų draugystės dinamikos aspektais.
Filmas, akcentuojantis juodųjų moterų draugystę ir kūrybinę partnerystę, gali reikšmingai prisidėti prie pokalbio apie reprezentaciją Holivude. Tokia tema – draugystės nutraukimas tarp žinomų kūrėjų – leidžia aptarti ne tik asmeninius konfliktus, bet ir platesnes struktūras: kaip medijos, vadyba ir visuomenės lūkesčiai formuoja viešų ryšių eigą. Be to, tokia kamputė pateikia galimybę rodyti emocinį sluoksniavimą, kur komiškos scenos persipina su naiviu pažeidžiamumu, o žiūrovas kviečiamas identifikuotis su abejomis pusėmis.
Koks gali būti filmo stilius ir tonas
Iš Waithe aprašymo verta tikėtis organiško charakterių vedamo humoro derinio ir autentiškų, kartais nejaukiai tikrų, momentų. Pradėjus kaip idėjų indėlis Issai, projektas greitai virto visaverčiu scenarijumi, kuriame abi dažnai susitinka per Zoom ir improvizuoja, aptardamos, kaip istorija vystysis. Tai kūrybinis procesas, kuriame maketas, ritmo „beats“ ir sąmojo impulsai gimsta dialoguose tarp dviejų kūrėjų – vietomis improvizuotų, vietomis griežtai struktūruotų. Sprendimas palikti protagonistų vardus Lena ir Issa yra žaismingas žvilgsnis į auditoriją: tai nėra tikslios biografijos, o sustiprintos, performatyvios jų savybių versijos.
Toks savireferencinis tonas sieja filmą su šiuolaikinėmis meta-komedijomis, kur tikri žmonės vaidina karikatūras apie save – pagalvokite apie The Trip (Steve Coogan & Rob Brydon) mišinį su intymiu santykių komedijos tonu, būdingu The Big Sick. Tačiau su Waithe ir Rae filme akcentas, greičiausiai, bus nukreiptas į juodųjų moterų draugystę ir kūrybinę partnerystę, ką Holivudas dažniau releguoja į antraplanes istorijas. Tokiu būdu šis projektas gali užpildyti spragą, kuri egzistuoja tarp asmeninių pasakojimų ir platesnių socialinių diskursų apie etnines, lytines bei profesines tapatybes.
Iš techninės pusės tonas gali svyruoti tarp šiltų, realistinių kadrų ir stilizuotų, beveik teatriškų įrašų, kurie akcentuoja personažų performatyvumą viešoje erdvėje. Dialogas greičiausiai bus aštrus, ritmiškas, su daug vidinių nuorodų į industrijos realijas, o sceniškumas – tikslingai heterogeniškas: nuo intymių dviejų žmonių susitikimų iki didesnio masto viešų konfliktų ar socialinių tinklų eskalacijos. Muzikinis takelis ir garso dizainas gali žaisti svarbų vaidmenį kuriant nuotaiką – nuo subtilaus akustinio fono iki modernaus, energingo laisvo stiliaus garso takelio, kuris pabrėžia komiškas ir dramatiškas scenas.
Kontekstas: kodėl tai aktualu dabar
Abi kūrėjos formavo šiuolaikinę televizijos sceną: Waithe ilgą laiką vedė serialą The Chi, kuris po ilgo gyvavimo baigiasi, tuo tarpu Issa Rae plečia savo veiklos lauką – tiek kaip prodiuserė, tiek kaip aktorė ir kūrėja. Toks jų bendradarbiavimas atspindi platesnes pramonės tendencijas: auditorijos ir transliavimo platformos ieško autentiškų balsų bei projektų, kurie maišo realybės ir fikcijos ribas. Žiūrovai vertina pasakojimus, kurie atrodo „tikri“ savo jausmingumu ir niuansais, o platformos – rizikingesnę, unikalią kūrybą.
Be to, kultūrinis susidomėjimas suaugusiųjų draugystėmis smarkiai auga: viešieji debatai apie emocinį darbą, lojalumą, konkurenciją ir mentalinius resursus daro šią temą aktualia platesnei auditorijai. Draugystės nutraukimas – kitaip nei tipiškas romantinis išsiskyrimas – leidžia nagrinėti priklausymo, identiteto ir kūrybinio bendradarbiavimo klausimus. Filmas apie draugystės nutrūkimą gali būti rezonansinis, nes jis kvestionuoja ne tik asmeninius pasirinkimus, bet ir santykių struktūras, kurių dėka gimsta bendri kūriniai.
Kritiškai svarbu ir rizika: lengva nukrypti į savimitoogiją – privatumą paversti reklama arba asmeninių skausmų dramaturgija, kurią vartotojai suvokia daugiau kaip garsenybių gludinimą. Tačiau jeigu tema bus valdoma su Waithe humoro aštrumu ir Rae jautrumu, rezultatas gali būti vienu metu ir pramoginis, ir emociškai aštrus. Tai atveria erdvę debatuoti apie etikos ribas transformuojant asmenines patirtis į meną ir prekybinį produktą.
„Toks sąmoningas bičiulių filmas turi tikrą potencialą perrašyti, ką gali pasakyti žvaigždžių pasakojimas,“ – teigia kino kritikė Anna Kovacs. „Jei Waithe ir Rae sugebės subalansuoti komediją ir pažeidžiamumą, jie gali sukurti kūrinį, kuris bus tiek atviras, tiek juokingas.“ Ši kritiko interpretacija pabrėžia galimą filmo galią – ne tik pritraukti auditoriją dėl vardo žinomumo, bet ir išlaikyti jos dėmesį per autentiško emocinio turinio pateikimą.
Palyginimai ir užkulisio užrašai
- Similar Works: Projektas linksta prie aktoriaus vedamų meta-filmų (The Trip) ir netradicinių draugystės komedijų (Frances Ha), tačiau tvirtai įsitvirtina juodaodžių moterų patirtyse ir jų balsuose.
- Trivia: Waithe atskleidė, kad veikėjoms bus palikti tikri vardai, ir kad ankstyvoje kūrybos stadijoje pora rengė Zoom susitikimus, kuriuose derindavo tono kryptį ir siužeto ritmą. Waithe – Emmy apdovanojimu pripažinta scenaristė, o Rae – kūrėja, kuriai priklauso Insecure sėkmė; tai reiškia, kad filmas turėtų subalansuoti aštrią dialogo struktūrą su serialinei istorijai būdingais naratyviniais instinktais.
Filmą stebintys pramonės analitikai domėsis, kur jis bus platintinas – didelis studijos leidimas, nepriklausomas festivalinis kelias ar viena iš didžiųjų transliavimo platformų. Paskirstymo modelis reikšmingai formuos tiek auditoriją, tiek kūrybinę laisvę: studijos dažnai reikalauja platesnio, komercinio pritaikymo, o festivalinis bei srautinio transliavimo kelias gali palikti daugiau rizikos priėmimo laisvės ir autorinę kontrolę.
Be to, filmo vieta kino rinkoje turės įtakos jo ilgaamžiškumui: festivaliai gali suteikti kritinį smūgį ir autorinį pripažinimą, o srautinės platformos – plačią pasiekiamumą ir greitą kultūrinį rezonansą. Tuo pačiu metu tradicinis kino ekranų leidimas gali sustiprinti bendrą bendruomeninę patirtį, ypač jei filmas taikys į bendras diskusijas apie draugystę, etiketę ir kūrybinį bendradarbiavimą.
Galiausiai, ši dvi kūrėjos vienija skirtingas patirtis: viena su ilga serialo kūrimo patirtimi, kita su sėkmingu nepriklausomu ir transliaciniu darbų portfeliu. Tokia kombinacija gali sukurti produktą, kuris yra tiek meistriškai dramaturgiškas, tiek populiariai prieinamas – balansas, kurio siekia daug šiuolaikinių kūrėjų.
Trumpa, žmogiška istorija apie draugystę, šlovę ir atleidimą gali būti būtent tai, ko kino žiūrovai šiuo metu tikisi: sumani, atvira ir netikėtai jaudinanti.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą