7 Minutės
Franciso Lawrence'o filmas The Long Walk atvyksta su įspūdingu kilmės fonu: tamsi, vienos eilutės premisa iš Stepheno Kingo (pirmoji publikacija pasivadinus Richardu Bachmanu) ir režisierius, anksčiau dirbęs su didelio masto distopinėmis ir postapokaliptinėmis temomis. Iš pirmo žvilgsnio filmas žada įtemptą išlikimo pasaką — penkiasdešimt jaunų dalyvių priverčiami nuolat žygiuoti negailestingos valdžios sąlygomis, o vienas netikslus žingsnis baudžiamas mirtimi. Tačiau realizacijoje The Long Walk dažnai palieka įspūdį, kad idėja intriguoja, bet ne visuomet virsta pilnaverčiu kinematografiniu pasitenkinimu. Ši apžvalga nagrinėja filmo struktūrą, tematiką, režisūrinius sprendimus ir tai, kaip adaptacija veikia kaip politinė alegorija bei kinematografinis kūrinys.
Pažįstamas apokalipsės vaizdas, pasakotas kaip niūrus ritualas
Norint suprasti The Long Walk svarbu įstatyti jį į šiuolaikinės distopinės kino bangos ir serijinių adaptacijų kontekstą. Filmas aiškiai priklauso giminei, kurioje matyti The Running Man tipo transliuojamas žiaurumas, The Hunger Games ištvermės kankinimo logika ir I Am Legend egzistencinis niūrumas — pastarąjį filmą pats Lawrence'as režisavo. Ten, kur I Am Legend pavertė vienatvę ir išlikimą atmosferiniu siaubu, The Long Walk siekia politinės alegorijos: begalinis žygis kaip sugedusios, prievartaujančios visuomenės metafora. Ši formali prielaida turi realų potencialą. Mintis, kad forma ir turinys turėtų atsispindėti vienas kitame — pasakojimas, kuris pats tampa išsekimo ritualu — yra sumanus, aukšto koncepcijos tiltas tarp kinematografinio stiliaus ir teminio pjūvio. Papildomai verta paminėti socialinį ir kultūrinį foną, kuriame visuomenės baimė dėl medijų, stebėjimo ir politinės manipuliacijos daro tokias istorijas ypač aktualiomis.
Tačiau potencialas ir atlygis nėra tas pats. The Long Walk sukuria įtikinamą alternatyvios istorijos foną: Amerika, sumažėjusi dėl globalinio konflikto, kur žlunga darbai ir saugumas, o iškreipta autoritarinė pramoga siūlo apgaulingą viltį. Filmas naudoja pažįstamus distopinius ženklus — uniformuotus pareigūnus su šautuvais, propagandą, viešus bausmės aktus — kad nubrėžtų baudžiamąją sistemą, tykančią jaunimo. „Kolonialus“ dekoro žavesys ir laikmečio akcentai padeda parduoti alternatyvią laiko juostą, o pradžios scenos tikrai perduoda nerimą. Kelioms minutėms pasaulis tampa tiek ankštas, tiek pavojingai tikėtinas, o kinematografinė estetika kuria klaustrofobiją, kuri rezonuoja su dabartinėmis baimėmis dėl aukščiausios galios manipuliavimo.
Problema atsiranda dėl tempo ir dramatiškos architektūros. Filmas nustato elementarią įtampą — eik arba mirk — ir toliau daugiausia remiasi tuo vienu nepertraukiamu varikliu. Personažai žygiuoja. Sargai šaudo tuos, kurie paklysta. Priartinimai ir peizažai stiprina fizinį nuovargį ir moralinį tirpimą. Tačiau už smulkių nusidėvėjimo ženklų ir trumpų tarpasmeninių blyksnių trūksta didesnio struktūrinio judėjimo: nėra reikšmingų siužeto posūkių, dalyvių subversyvių sumanymų ar dramatiško eskalavimo, kuris išeitų už vien tik vartojimo. Dėl to filmas lieka tematiškai nuoseklus, tačiau dramatiškai plonas, o žiūrovo lūkesčiai dėl siužetinės dinamikos dažnai lieka neįvykdyti.
Kodėl koncepcija stringa ekrane
Drama kine reikalauja kintančių statymų. Filmai kaip The Hunger Games ar net literatūriškesnės Robocop perdirbtos versijos sukuria momentus, kai veikėjai priima aktyvius sprendimus, schemą ar pradeda maištą prieš sistemą; šie veiksmai perskirsto rizikas ir pakelia įtampą. The Long Walk personažai dažniausiai yra reaktyvūs ir nusiteikę pasiduoti. Tai gali būti tyčinis formalus pasirinkimas — pavaizduoti fatalistinę visuomenę — bet kine fatalizmas be kontrasto rizikuoja nuobodumu. Žiūrovas turi gauti kontrapunktą: planą, moralinį argumentą arba priešišką aktą, pakeičiantį istorijos kryptį. Be to, filmo dramaturgija galėtų papildomai pasinaudoti simboliniais pretekstais — transliacijų mechanika, viešo ryšio institucijų vaidmuo ar teisminės procedūros — tačiau pagal siužetą šios galimybės lieka labiau kaip fono elementai nei kaip varomoji jėga.
Aktorių darbai pasižymi įsipareigojimu. Matome tylos galią: mažus dialogus, kurie atskleidžia draugystę, baimę ir retą vilties blyksnį. Visgi didžioji ekrano laiko dalis, skirta eisenai, mažina erdvę gilesniems charakterių luošėjimams. Pagrindiniai filmo veikėjai niekada nesusiformuoja kaip pilnai išplėtoti protagonistai su aiškia agentūra; jie veikia greičiau kaip simbolinės figūros, atstovaujančios filmo tezėms apie prievartos mechanizmus. Ši tezė — kad represinės sistemos kuria viltį kaip masalą ir baudžia viltį kaip grėsmę — yra aštri, bet pateikta redukuotu būdu, kuris kartais praranda dramatišką svorį ir empatijos sluoksnį. Aktorių niuansai ir žmogiškos detalės egzistuoja, tačiau jos neužpildo siužetinio tuščioje erdvėje trūkumo, kurio reiktų estetiškai ir pasakojimo prasme.
Palyginimai ir praleistos galimybės
Palyginus The Long Walk su panašiais kūriniais, išryškėja tiek jo stipriosios, tiek silpnosios pusės. I Am Legend Lawrence'as pavertė izoliaciją į kintantį išlikimo galvosūkį; Hunger Games serijoje jis leido spektakliui transformuotis į aktyvų maištą. The Long Walk pasiima spektaklį ir nuskaldo jį iškrypus energijos — vietoj to, kad žaidimas taptų strategijos scena, jis lieka uždaras, ritualizuotas procesas. Jei artimiausias filmo giminaitis kino istorijoje yra The Running Man arba neseniai populiarėjančios mirties žaidimų naratyvos srautinėse platformose, tai pagrindinė klaida yra ta, kad žaidimas niekada netampa strateginiu lauku. Filmas išlieka niūriu procesu, o ne kaitinimo indeliu, kuriame vyksta transformacija. Kingo psichologiniai sluoksniai ir originalaus noveles subtekstai — fatalizmas, socialinė kritika — yra pagerbti adaptacijoje, bet trūksta siužetinės traukos, reikalingos, kad ilgam užsilikti žiūrovo atmintyje.
Kontekstas: kodėl distopiniai filmai vėl ir vėl naudoja panašius elementus
Distopinis kinas dažnai kartoja archetipus, nes tie archetipai yra galingas sutartinis žodynas: uniformuotas skriaudėjas, arena, transliuojama atvira žiaurumo demonstracija. Šie vaizdai kalba apie šiuolaikines nerimo temas — apie stebėjimą, žiniasklaidą ir politinę manipulaciją. Per pastarąją dešimtį metų srautinės platformos atgaivino susidomėjimą adaptacijomis ir idėjomis grįstomis istorijomis. Tačiau rinka perpildyta; auditorija reikalauja, kad tropų pakartojimas būtų lydimas veikėjų perdarymo arba forminės naujovės. The Long Walk renkasi stiprinti atmosferą ir metaforą, o ne siužetinę reinvenciją. Toks filosofinis pasirinkimas popieriuje gali atrodyti galingas, tačiau kine jis dažnai nepakankamas, jei tikslas — sukurti įsimintiną teatrinę patirtį, kuri atsirėmusi į veiksmą, emocinį užsikabinimą ir naratyvinę transformaciją.
Užkulisiuose ir gerbėjų reakcija
Nesigilinant į gamybos gandus, verta pažymėti, kaip moderni auditorija reaguoja į aukštos koncepcijos adaptacijas. Pradiniai fanų šnabždesiai apie The Long Walk gyrė premisą ir Lawrence'o dalyvavimą projekte. Kai pasirodė apžvalgos, daugelis žiūrovų įvertino filmo vizualinį rigoriškumą ir niūrią alegoriją; kritikų ir gerbėjų balsai taip pat išryškino lėtą įsivažiavimą ir siužeto staigmenų stygiaus jausmą. Socialiniuose tinkluose diskusijos susiskaldė: dalis žmonių pagyrė ištikimą nuotaikos kūrimą, kiti — nusivylė, kad filmas neišsivystė į reikšmingą maištą ar atskleidimą. Tai atskleidžia šiuolaikinių žiūrovų poreikį tiek estetinės kokybės, tiek narracinio aptikimo, ypač kai kalbama apie Stephen King adaptacijas ir distopinį kiną apskritai.
Ekspertų perspektyva
"The Long Walk yra vienas iš tų filmų, kur idėja beveik užgožia atlikimą," sako Eleanor Fisk, kino istorikė. "Lawrence'as pavykdo perteikti šaltą šaltakraujiškumą ir šaltą poeziją, esančią šaltinyje, bet kinas reikalauja judėjimo: siužeto, veikėjo, moralinės pasekmės judėjimo. Šis filmas duoda eroziją, o ne transformaciją." Ši citata pabrėžia, kad adaptacijos iššūkis — ne tik perteikti toną, bet ir suteikti formą, kuri kino priemonėmis sukelia pokytį ir režisūrų valią išlaikyti žiūrovų įsitraukimą nuo pradžios iki pabaigos.
Galutinė nuosaiki išvada: kur The Long Walk nusileidžia
The Long Walk geriausiai veikia kaip provokacija: filmas, kuris klausia, ar kino adaptacijos turėtų teikti prioritetą atmosferai ir alegorijai prieš pasakojimo mechaniką. Jei jums patinka niūrūs, idėjiški filmai, sustojantys prie metaforinių vaizdų — begalinis kelias, abejingas sargas, ritualizuota bausmė — čia rasite tam tikrą pasitenkinimą. Žiūrovai, kurie tikisi siužeto pokyčių, siurprizų ir veikėjų transformacijos, greičiausiai liks nusivylę. Filmas galėjo rasti stipresnę pusiausvyrą suteikdamas savo protagonistams galimybes planuoti, priešintis arba bent suformuluoti dramatišką kontrapunktą sistemai, kurią jie patiria. Tokie papildomi sluoksniai būtų užtikrinę, kad idėja ne tik būtų įtempta konceptualiai, bet ir virstų pilnaverčiu kinematografiniu judesiu.
Galiausiai The Long Walk yra pasiekimas tono ir prarasta galimybė suteikti kino impulsą. Filmas pagerbia Stepheno Kingo siaubo viziją ir Franciso Lawrence'o gebėjimą kurti niūrią atmosferą, tačiau per dažnai painioja ištvermę su drama. Tiems, kurie analizuoja šiuolaikinį distopinį kiną, filmas yra įdomus atvejis: ryški idėja, kurią apriboja atsisakymas leisti jai išsiveržti į pilnai dinamišką pasakojimą. Vis dėlto verta jį pamatyti — bent tam, kad matytumėte, kaip genialus pagrindas gali būti vienu metu įtikinamas ir neišspręstas, ir kad susimąstytumėte apie adaptacijos ribas bei režisieriaus pasirinkimų poveikį žanro evoliucijai.
Jeigu į filmą žiūrėsite kaip į filosofinį žygį, o ne į veiksmo vedamą pabėgimą, rasite vertės. Jeigu norite distopijos, kuri kulminuojasi katarsiniu maištu, ieškokite kitur. Bet kuriuo atveju The Long Walk verta dėmesio — nors ir tik tam, kad įsitikintumėte, kaip puiki premisa gali likti vienu metu ir persekiojanti, ir neišspręsta.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą