Peter Watkins: dokumentinė drąsa ir politinė įtaka kinui

Peter Watkins, balsas, kurį buvo sunku nutildyti

Peter Watkins, britų režisierius ir disidentas, kurio nekeičiamai įtikinamos dokumentinės dramos pertvarkė suvokimą, kaip televizija ir kinas gali šokiruoti, informuoti ir politiškai įtraukti žiūrovus, mirė sulaukęs 90 metų. Jo šeima patvirtino, kad jis mirė ligoninėje Bourganeuf mieste centrinėje Prancūzijoje, kur gyveno pastaruosius 25 metus. Keliems žiūrovų kartoms Watkins buvo ne tiek tradicinis režisierius, kiek pilietinis provokatorius – jis naudojo dokumentinius metodus, neprofesionalius aktorius ir statyto realumo priemones, kad žiūrovai būtų priversti susidurti su politinėmis tiesomis, kurias dažnai norėtų ignoruoti.

Watkins geriausiai žinomas darbas, The War Game (1965), išlieka etalonu ir šiandien. Sukurtas tarsi pusiau dokumentinis filmas apie branduolinį smūgį Anglijos mieste Canterbury, filmas buvo garsiai uždraustas transliuoti BBC dvi dešimtis metų; korporacija jį įvardijo kaip „pernelyg gąsdinantį“ viešam demonstravimui. Nepaisant to, filmas 1967 metais pelnė Akademijos apdovanojimą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje ir vis dar cituojamas šalia vėlesnių branduolinius konfliktus nagrinėjusių kūrinių, pavyzdžiui, Threads (1984), dėl savo siaubingo, dokumentinį realizmą imituojančio stiliaus. Amerikos kino kritikas Roger Ebert kai kurias sekas pavadino „vienomis baisiausių kino istorijoje“, o žiūrovai iki šiol pasakoja apie šoką ir tylią smerkiantį susimąstymą po pirmo žiūrėjimo.

Karjeros akcentai ir konfliktiškas santykis su BBC

Watkins pradėjo nuo trumpametražių ir aktualių dokumentinių filmų – ankstyvą dėmesį patraukė jo dokumentas Faces of Forgetting apie Vengrijos sukilimą – prieš prisijungdamas prie BBC 1962 metais. The Battle of Culloden (1964) panaudojo neprofesionalius aktorius ir reporterio skubumo pojūtį, kad istorinį įvykį perteiktų kaip šiuolaikinę reportažinę kroniką, taip paveikdamas vėlesnes docudramas ir istorinius televizijos atkūrimus. Šis braižas, derinantis teatro, dokumentikos ir žurnalistinio stiliaus elementus, tapo vienu iš jo metodinių paraščių.

Po BBC sprendimo dėl The War Game, Watkins ėmė dirbti tarptautiniu mastu – kūrė filmus užsienyje ir priėmė projektus, kurie iš esmės tiria žiniasklaidą, valdžią ir spektaklą. Privilege (1967) nagrinėja pop žvaigždės kūrimą ir medijų vaidmenį kaip valstybės propagandos instrumentą, tuo metu kritiškai vertindamas pramogų industrijos ryšius su politine galia. Punishment Park (1971), kontroversiškas jo politinės represijos ir ritualizuoto smurto tyrimas, vaizduoja Ameriką, kurioje įsteigtas „žaidimas“, skirtas persekiojimui tų, kurie rėžė kitokias nuomones. Filmas iki šiol kelia etinius klausimus ir atrodo pranašas savo užklausose apie valstybės galią, teisės viršenybę ir žiniasklaidos spektaklų mechanizmus.

Watkins sukūrė ir platesnės apimties kino studijas apie menininkus – jo Edvard Munch, keturių valandų kino studija apie Norvegijos tapytoją, buvo parodyta Norvegijoje ir vėliau rodoma kino teatruose; The Guardian pavadino ją „keturių valandų filmu, turinčiu nepaprastą grožį.“ Vėlesniais dešimtmečiais jis kūrė platų darbų spektrą Skandinavijoje, įskaitant Free Thinker (apie August Strindbergą) ir 873 minučių Journey (1983–87), kuri dažnai minima kaip ilgiausias pasaulyje neeksperimentinis dokumentinis projektas, tyręs visuomenės požiūrį į branduolinius ginklus ir kolektyvinę baimę.

Be apdovanojimų ir skandalų, Watkins metodai turėjo esminę reikšmę: nelinearinės laiko struktūros, rankinio fiksavimo kameros, kasdienių žmonių kaip politinių turinių nešėjų naudojimas darė jo filmus akivaizdžiai gyvus ir tiesiogiai veikiančius. Jis atvirai kritikavo „sterilizuotas“ televizijos pasakojimo formas ir centralizuotą žiniasklaidos galią, dažnai teigdamas, kad dešimtmečiais stengėsi perkelti įtakos pusiausvyrą nuo transliuotojų atgal į paprastus žmones, skatindamas viešąją diskusiją bei aktyvų pilietinį dalyvavimą.

„Watkins darbai priverčia televiziją atsakyti už moralinę atsakomybę“, – sako kino istorikė Anna Kovacs. – „Jis neleisdavo žiūrovams likti patogioje nerūpestingoje būsenoje. Net kai jo filmai buvo uždrausti arba marginalizuoti, jie inkubavo kitokį viešąjį kalbėjimo būdą politiniam kinui.“ Šis apibūdinimas pabrėžia, kad Watkins kūryba formavo ne tik atskirus filmus, bet ir platesnę diskursų ekosistemą, kurioje filmas tampa viešojo sąmoningumo priemone.

Watkins paskutinis filmas Commune (2000) iš naujo nagrinė Paryžiaus darbininkų sukilimą 1871 metais televiziniame formate, kuris sustiprina jo visą gyvenimą lydėjusią susidomėjimą liaudies maištu, kolektyvine atmintimi ir istorinės traumos atminties prasmėmis. Šiame ir kituose vėlesniuose darbuose aiškiai matyti jo nuoseklus dėmesys režisūriniam etosui: kaip pasakojimo forma, atlikimo būdas ir estetika gali sąmoningai pakeisti žiūrovo atsakomąjį mąstymą.

Dažnai filmo studentai ir tyrėjai nurodo Watkins naudojamą neprofesionalių aktorių improvizaciją ir „laisvos rankos“ filmavimo principą kaip priežastį, kodėl jo kūriniai laikomi pirmtakais vėlesnėms mockumentary ir reality-TV estetikoms. Taip pat jo konfliktai su tradicinėmis transliavimo institucijomis paskatino diskusijas apie cenzūrą, visuomeninio transliavimo vaidmenį ir dokumentinių kūrėjų etines pareigas. Watkins įgalino naują klausimų kartą: kas yra viešosios žiniasklaidos atsakomybė, ir kaip dokumentinis filmas gali arba turėtų reaguoti į politinę nelygybę?

Watkins išlieka poliarizuojantis autorius: kritikų ir kino istorikų dažnai vertinamas už drąsą ir meistriškumą, tačiau kai kurie jį kritikavo dėl pamokomos tonacijos arba moralinio akstinimo. Nepaisant to, jo įtaka dokumentinei dramai, politiniam kinui ir televizijos realizmo estetikai yra neabejotina. Jo kūryba ne tik išplėtė technines galimybes, bet ir iškėlė svarbius klausimus apie žiūrovo vietą, empatijos ribas ir performatyvų politikos įtraukimo būdą per filmą.

Šiuolaikiniame kontekste, kai transliavimo platformos ir dokumentiniai filmai toliau riboja politikos ir pramogų santykį, Watkins darbai yra privalomi žiūrėti: jie primena, kad forma ir etika gali būti mobilizuotos kaip ginklai, skatinantys visuomeninį sąmoningumą. Jo filmų dekonstruojama žiniasklaidos galia, estetinis pasirinkimas ir etinė pozicija lieka aktualūs diskusijų objektai, ypač kalbant apie dokumentiką, žurnalistiką ir visuomenės informuotumą XXI amžiuje.

Techniniai ir metodiniai aspektai, kurie daro Watkins kūrybą vertą studijų: jis sąmoningai ardo tradicinių pasakojimo struktūrų formą, naudoja neprofesionalius dalyvius ne vien kaip dekoraciją, bet kaip socialinius ženklo nešėjus, o operatoriaus žingsnis prie kasdienybės – rankinė kamera, natūralus apšvietimas, nepakoreguotos montažo perėjos – sukuria dokumentinį efektą, kuris žiūrovui neleidžia jaustis saugiai. Tokios priemonės ne tik sustiprina autentiškumo įspūdį, bet ir kelia etinę atsakomybę: kaip atvirai, bet ne manipuliatyviai pateikti politinę tragediją?

Akademinis ir pedagoginis paveldas: Watkins darbai dažnai naudojami kino mokymuose kaip atvejai, kuriuose nagrinėjami ribų tarp dokumentikos ir vaidybos, transliavimo laisvės ir cenzūros, kūrėjo etikos ir pilietinės atsakomybės klausimai. Jo filmų analizė leidžia studentams suprasti, kaip filmavimo technika ir pasakojimo struktūra gali tiesiogiai paveikti politinį ir visuomeninį diskursą.

Apibendrinant, Watkins palikimas yra dviprasmis ir turtingas: jis paliko kino ir televizijos istorijai ne tik atskirus filmus, bet ir metodologines bei etines diskusijas, kurios tęsiasi iki šiol. Jo kūriniai primena, kad dokumentinis filmas gali būti instrumentas ne tik informuoti, bet ir atverti pilietinę erdvę, skatinti kritiką ir iššaukti kolektyvinę sąmonę.